Atsakymas labai paprastas: pyktis, irzlumas, priekabumas, kad ir kuo tai būtų maskuojama (protas, humoras, cinizmas, turtas) dažniausiai reiškia, kad žmogus yra nelaimingas.
Todėl ant tokių žmonių pykti neverta ir nereikia - tai nieko nepakeis. Pykčiu atsakyti į pyktį - ne išeitis. Juose kaip tik reikia mėginti įžvelgti tą šviesiąją pusę - tegul ir mintyse.
...gal nuoširdus pokalbis padėtų TAM ŽMOGUI pasijusti geriau ir tada pasimatytu, kad jis nėra toks jau PIKTAS,blogas ar pavydus, gal jam trūksta gero žodžio ir nuoširdaus išklausymo....

Visiškai sutinku. Galima tik pridurti, kad atsakymas pykčiu į pyktį prie nieko (konstruktyvaus) neveda.

Jus teisus, teoriskai, bet va praktiskai.... Na as pavyzdziui, karstakose ir jei i mane piktai, tai tik laikykis, blogai zinoma, bet tokia jau as apsoliuciai nekonstruktyvi bjaurybe

Žmogus tuo ir skiriasi nuo kitų gyvų sutvėrimų, kad gali save valdyti(savo kūną, protą, jausmus, emocijas, kalbą)ir tik nuo jo priklauso, kaip jis tai daro(sugeba su savimi susitvarkyti arba - ne) Žmogus gali labai,labai,labai daug...Pirmiausia - reikia savo pyktį pažinti(pvz. nupiešti, aprašyti, pamatyti medituojant)tada - sunaikinti, arba susidraugauti...Na, tam šiais laikais yra labai daug galimybių, tik reikia norėti sau padėti...

Geriau sveikas pyktelejimas nei abejingumas. Nekalbekim apie agrsyvu pykti, kai savo tiesos irodymui pasitelkiami uzgauliojimai ar izeidinejimai, tai jau niekinga.
O siaip labiau vertinu atviruma, o ne bandymus po mandagumo ir meilumo kauke paslepti savo tikraji AS. Idealiu zmoniu nera,o pyktis yra viena is zmogaus emociju. Kartais net labai naudinga emocija, padedanti daug greiciau suprast kas yra kas ir ko is jo galima tiketis.

Jei kalbet apie diskusijas cia tai jau ne karta pastebejau - kai tik kas nors issako kitokia nuomone, nei priimtina daugumai, tuoj pat apkaltinamas piktu, kategorisku ar dar kokiu negeru zmogum. Man tai labai keista, tiesa sakant.

"Jei žmogus iš tikrųjų stiprus,jis pripažįsta savo silpnybes" //H.de Balzakas//
Kalbant reikia rūpintis ne žodžių kiekiu,o mintimi,ne iškalbos dovana,o sugebėjimu analizuoti...Ir anailzuoti taip,kad neužgautum ir neįžeistum kito žmogaus....
------------------------------------------------------------
Anzelmute,aš TURIU vardą - Margarita,O NE MARGĖ,kaip kad pavadinote mane.... ir AŠ ne ŠUNIUKAS ,atėjęs šlapias iš lauko....tai JUMS nepriimtina kito nuomonė ir nieko keisto čia nėra...
Kartais sąžinė baudžia net tuomet,kai tam nėra jokių įstatymų...Tada ir pasipila žodžiai...Galų gale - žmogus pats save turi auklėti...Beja,ne visiems pavyksta išlaikyti pusiausvyrą....

Margarita, aš taip pat turiu vardą - Anzelmutė. O ne Anzelma, kaip jūs prieš tai teikėtės mane pavadint
Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Kartais neblogai prieš kaltinant kažką kažkuo pagalvot kame buvo to priežastis.

,pykti galima laikyti ilgai,bet savyje ,bet ji reikia aptarti,su tuo zmogumi kuriuo tu pasitiki.Nes paciam viska yra labai sunku,kai issikalbi yra geriau.Ir atleisti jam ,nes lazda turi du galus. Viskas atsisuks pries ji pati,tik reikia laiko .Dievulis nubaus.

ar zinot kodel sunys nuo infarkto nemirsta? ISSILOJA (pati netikrinau, zmones sneka) reiskia pykti reikia paleist, o ne laikyt savyje. kiekvienas tai daro skirtingai kas rekia, kas namus blizgina, kas griovi kasa. bet paleist ta bestija reikia, nes jis grauzia mus tyliai viduje laikomas ir guvenima trumpina. o be musu pasaulis bus ne toks grazus

Pykcio savyje negalima laikyti, tai kuno nuodai.

Taip, taip, tikrai pykčio savyje laikyti negalima, jį būtina paleisti, o kaip tai padaryti - čia jau kiekvienas sprendžia kaip jam geriau. Didėjant pragyventų metų skaičiui supratau tik viena- man gyvenimas duotas ne tam, kad pykti, nervuotis ir tokiu būdu dar labiau sutrumpinti tą akimirką, vadinamą GYVENIMU- kuri man yra duota. Manau, kad ten, kur daugiau tolerancijos kito nuomonei, kuri kitokia nei tavo, ten nelieka vietos pykčiui. Vienoje maldoje radau tokius žodžius:"Viešpatie, suteik mums jautrumo, kad mylėtume išmintingai, dosnumo, kad mokėtume atleisti, ryžto, kad kasdien vienas kitą priimtume kaip Tavo dovaną" Taip gyvenant pykčiui vietos tikrai nelieka. Manau, kad pyktis daugiau kenkia tam, kuris pyksta, o ne tam, ant kurio pykstama, nes dažniausiai tas antrasis to net nenujaučia.

Pyktis grožiui kenkia, sako žmonės. Artėjant senatvei labai pasikeičia žmonių veidai-vienų tampa malonesni, bruožai išsilygina, išraiška sušvelnėja, o kitų veiduose gali įskaityti kasdieninius pykčio priepuolius, pagiežą ir neapykantą aplimkiniams, ypač valdžios atstovams. Kam to reikia? Pagalvok ir nustok pykti be reikalo. Užpykti reikia tik tada, kai nori ko nors pasiekti.

pyktis yra vienas is naturaliu zmogisku jausmu reikia mokytis tinkamai ji "ispykti", kad tai nepakenktu nei aplinkiniams nei sau

Meilė sau, reiškia priimti save tokį, koks esi. Reikia suprasti, jog mes esame Visatos dalelytė. Nereikia pamiršti, kad kitas žmogus yra toks pat unikalus kaip ir jūs. Jis yra taip pat - Dievo dalis.
Kai mylime save ir kitus, aplink save sukuriame meilės erdvę.
Dėkingumas padeda tą jausmą išlaikyti. Dėkokime Visatai, Dievui, žmonėms. Gerbkime kitus ir save. Darykime gerus darbus, darykime kitus laimingais - išmokime duoti. Duodami pasijaučiame laimingesni nei imdami. Tampame nepriklausomi. Kai duodame, nereikalaujame iš kitų, o kai nereikalaujame, tai nereikia pykti kažko negavus. Matote, kaip viskas susipina į vieną grandinę.
Žodžiu, kaip žiūrime į save, taip žiūrime ir į kitus.

Kora,jūs šaunuolė. Prajuokinote mane savo išsireiškimu. Bet negaliu parašyti,kad tam pritariu. Kartais reikia ir susilaikyti,kad išvengtum to paties ir patikėkite duoda naudos.Aš nuo pykčio priepuolio susilaikymo nei pasenau,nei miriau. Gyvenu pasišokinėdama.

ano rašė: Kora,jūs šaunuolė. Prajuokinote mane savo išsireiškimu. Bet negaliu parašyti,kad tam pritariu. Kartais reikia ir susilaikyti,kad išvengtum to paties ir patikėkite duoda naudos.Aš nuo pykčio priepuolio susilaikymo nei pasenau,nei miriau. Gyvenu pasišokinėdama.

Gražu, bet pavojinga. Tokiame amžiuje jau reikia įvertinti kalcio trūkumą kauluose. Jie lengvai lūžta, o sunkiai gyja, taip ,kad šokinėti nelabai patartina