Stereotipai yra labai didelis dalykas, nes ikalama i galva
zmogui kokia nors ideja ir daznai jis pats taip pradeda galvot. Nors jei nuosirdziai - tikrai masto kitaip. Nera jokios tragedijos ir vienatveje, jei sugebi rasti kuo save uzimt.
Bet ne, mes isitikine, kad vienam blogai...nes visi taip sako

Vienatve - pajutau ja tik tada kai netekau vyro,negaliu sakyti kad jy mylejau,bet... Man iki siol jo truksta, jau 5 metai kaip jo nera, tik primena smelio kauburelis. Jauciuosi vienisa,nors gyvenu su savo suaugusiis vaikais,bet... Jie turi savo gyvenimus ,rupescius. O as tik su savo vienatve,savo liudnom mintim,sypsausi pro asaras,kad tik nepastebetu,kad tik nepamatytu, tokia vienisa ir tokia skausminga vienatve.

„laukti, kad va kazkas ateis ir padarys tave laimingu yra naivu ir juokinga.“ Tiesa, bet kaip perlipti ne tik per save ir pasidaryti laimingam?
„,,,,,,,,...yra vienatvė dviese......kuri palaužia-kaip liga sunki..., kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią vien abejingą žvilgsnį sutinki.....kai tavo skundo+ilgesio negirdi, nemato sielos, prislėgtos ledais---ŽMOGUS--kuriam paskyrei savo širdį, KURĮ rinkais iš tūkstančio----kadais...“ Jau 12 metų kai nebeturiu mamos, bet savo gerais įspūdžiais visada norėčiau su ja pasidalinti ir kaip nekeista kiekvieną sykį ją prisimenu ir pagalvoju su ilgesiu apie tuos metus, kai dar buvome kartu. Vyro netekau prieš 5-erius, deja, niekad neprisimenu jo..., ir nepasigendu. Matyt, kad iš tūkstančio vis tik ne tą pasirinkau, oi ne tą. 16 santuokos metų tarsi juodas savanoriškas įkalinimas...16 metų išbraukta iš gyvenimo ir sudaužytos 3 vaikystės... Geriau vienišam vienam, nei vienatvė dviese...

Ale ir "šustros" tos moteriškės kai pasiskaitai...Pasirinkti iš tūkstančio
Kai pabandžiau susikaičiuoti visus buvusius, esamus ir menamus kavalierius ir šiaip dūsautojus ar bent pastebinčius mano personą, net šimto nesusidarė...kur ten, net 50 štukų nepririnkau

Ech, matyt veltui gyvenimas praėjo

vienas būni, jei neturi draugų, man vienatvė nebaisi, turiu širdžiai mielų užsiėmimų ir laikas prabėga. Gyvenu viena, vaikai gyvena savo gyvenimus, bet nesijaučiu vieniša, manau, kad daug nuo paties priklauso...

sutinku su jumis Bronika!Visi mes turime megstamu dalyku,tai jau turite laisvo laiko uzsiimkit jais,pasidalinkite patirtimi,visada atsiras kam tai idomu,visada smagu ismokti ,pazinti ka naujo......

Norra rašė: Ant sudrėkusio sapno peties Surūdijusį skruostą padėsiu... Nesiartink prie mano nakties - aš tave LAUKIMU užkrėsiu... ------------ Ir... niekada nesakyk - niekada...

paprašyčiau J O---tą šaltą ++baltos mėnulio šviesos pripildytą nemigos naktį---įsileisk mane į savo sapną---ar norėtum dalintis nemigą pusiau????????

Artėja Valentinas. Tik nesakykite, kad lietuvių tradicijoj šitos šventės nebuvo. Ir kas?.. Niekada šypsenų bei gražių žodžių nebūna per daug - jų trūksta.
Trūksta labai.

Meilės saugot, jei.. kas ją turi, saugot nereikia. Kai ji yra ir tikra - niekur neišeis.. Bet branginti ir vertint privalom. Išmokime padėkot, pasidžiaugt, paglostyt tikro šilko delne.. Pakvieskit kavos...

Verkti penkis metus nemylimo vyro man but nesuprantama Tai sakyciau greiciau gailestis sau arba jau depresija

...Perverčiau pasisakymus ir pamačiau-nustebau kiek jų daug.. Turbūt, tuo norėjau patvirtinti, kad žmogui reikia žmogaus. Bet. Daug mūsų prisirišę prie praeities, prie dabartinės buities, o nepastovėvim ant kranto -- gyvenimo-laiko upės, kuri vis nesustodama bėga... Ir bėgs. Šiandien - dar mums. Rytoj - ?... Sako, taip ir liekam 'žiopsot' laiko pakelėje, kai dažnai dar žonės praeina su lauko gėlėm, ieškodami likusio kelio smiltelės. Gražu...
Smagu, gauti žinutę, atsiliept į suskambusį telefoną ar mandagiai, atvirai susirašyt, na, vakarais..
Mes labai greitai nusprendžiam apie žmogų, net jo nematę...
Todėl vis atsidarau tam puslapį, kad save iš čia atsijungt...Bet palieku iki sekančio karto, taip byra laiko smiltelė... O gal, eis žmogus? Toks, kur pasakys - "Labas. Čia - aš." O aš truputį pabūsiu vėjy, ant kranto, kur skubėdami teka vandenys. Jie pataikauja. Laikui. Tiktai - ne mums...

raganyte rašė: Verkti penkis metus nemylimo vyro man but nesuprantama Tai sakyciau greiciau gailestis sau arba jau depresija

Aišku, verkti to, kuriam tu esi niekas - absurdas. Iš karto išmokim paleisti. 'šalikėlis kelionei'

Faktas, vienatvę susikuriame patys. Ko gero tereikia rimtai apsispręsti nebebūti vienam jei tai nepatinka. Kartais tik sunku, nes jautiesi nebe toks, koks galėtų sudominti kitą žmogų.

Vienatvė -geras daiktas,bet būtinai reikalingas kas nors,kam galima pasakyti,kad vienatvė- geras daiktas. [O.Balzakas]

Šaunūs pastebėjimai.Mano supratimu tikriausia vienatvė kai gyveni dviese, o jautiesi vienišas.