Išties, neaišku ko tie vyrai laukia, parašo sakinį, kitą ir vėl- tyla. Parašytų, tiesiai šviesiai, "ieškau kito varianto" arba "tu man netinki" , o tai nežinai, ar vėl jį judinti ar jau nusibodai. Man toks įspūdis, kad jie tingi rašyti.

Visokių čia mūsų yra ir visokių reikia, sakė viena senjora. Gryna teisybė.
Tai va, dabar trumpai apie tuos kerštingus, pritvinkusius pykčio ir pagiežos. Šitų daug nėra, bet jie pasislėpę už gaižaus teisuolio kaukės. Ir kodėl jie taip nepatenkinti gyvenimu, jiems visur matosi juodos ir pilkos spalvos, kairieji jiems blogi, dešinieji – kažkoks košmaras apskritai. Jie visada įsitikinę savo teisumu ir, jei galėtų, tai perkąstų gerkles kitaip mąstantiems. Kartais nesmagu net, nes jie neturi kantrybės išklausyti, ką sako kiti. Jei gali, tai stengiasi auklėti kitus ir save laiko puikiausiu gyvenimo pavyzdžiu visiems.

Šita grupė (gal net ne grupė, o pavieniai asmenys) tikriausiai neieško nei draugių, nei žmonų, nes visos moterys jiems – lengvo grobio ieškančios plėšrūnės, netikusios motinos, nevalyvos šeimininkės ir besaikio sekso ištroškusios gašlūnės. Blogiausia tai, kad jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies, nesugeba reikiamu momentu sustoti pylę paplavas ant kitų galvų ir nesugeba nuoširdžiai pasijuokti iš savo ydų. Šiaip aš vertinu jumorą kaip vertingą vitaminų šaltinį. Laimei, kad jų yra tikrai nedaug.

Niekaip nesuprantu, ir kodėl šitaip negatyviai nusiteikę vyrai, kartais ir moterys, lenda į pažinčių svetaines? Juk neįmanoma surast antrosios pusės, jei esi piktas ir pasaulis tau - tik negatyvo pilna duobė.