Skubėdami prarandam ir išmėtom ,nepamatom, nei uogos, sirpstančios iš lėto, nei skausmo gero draugo akyse. Tiktai paskui, kada jau visko turim, jau sendami, pajuntame staiga į pačia širdį priekaišta ar durį – užlieja juodo išgąsčio banga, kad mes visai be reikalo skubėjom, kad nardėm tarp beprasmių reikalų,o kažką svarbaus praleidom, ar praėjom ......