[pasisakymas ištrintas]

Tai pradėkim...net įdomu,po kelių pasisakymų čia atsiras...Hm...nuo ko čia pradėjus...Tiesiog banaliai-obuolys nuo obels netoli rieda...

Na,o jei obelis ant kalno auga? O-o-o kur obuolys gali atsidurti!

Apie tai patarlė tyli Gal ant kalno nesodindavo

Čia, turbūt kaip tam užburtam rate.Jei bent vienas iš tėvų atsidavęs savo vaikams, tai vaikai įvertina tai.Vaikai, daug geriau negu suaugę, jaučia nuoširdumą.Sakau tai ką patyriau gyvenime ir dar galiu pridurti, kad suaugusiems galima pasimokyti iš vaikų.Tai nėra nei gėda, nei kvaila.Vaikai iš prigimties nedramatizuoja, o mes?Juk ir tie santykiai iš to paties išplaukia.

O ką manote apie tai,kad vaikai atiduodami auginti seneliams?Turiu omeny ne tą atvejį,kai tėvams vaikai net nereikalingi.Būna,kad tėvai vaikus myli,bet augina seneliai,norėdami kad tėvams būtų paprasčiau ir lengviau .Juk,lankyti kas savaitę tai ne tas pats,kaip kasdien matyti savo vaiką,stebėti jo mąstysenos formąvimasi ir daryti savo įtaką.Nes didžiausią įtaką daro tas,kas visą laiką šalia.Manau,kad vėliau atsiranda tarpusavio nesupratimas,silpnas ryšys tarp tėvų ir senelių užaugintų vaikų.

Tėvų atsidavimas vaikams irgi nėra vienareikšmis dalykas.Pvz. aš tai įvertinau jau gerokai vėliau.Tėvas buvo,itin,griežtas.Ir nebuvo labai paprasta augti prie didelių reikalavimų.Bet,kai pradedama eiti savo gyvenimo keliu,pamatai ir įvertini tai,kiek gavai iš tikrųjų.Kiekvienam gyvenimo etape prisimindavau tėvo pamokymus ir sąmoningai lygindavau su jo gyvenimo etapais.Ir tas pavyzdys tapo gyvenimo pagrindu,rasti naujų jėgų,suprasti,kad niekada nevėlu kažką pradėti daryti ir visą laiką nesustoti.Dabar supratau,kad nelepindamas jis mus paruošė gyvenimui,nes labai rūpinosi mūsų ateitimi.
Prieš akis turiu visai priešingą pavyzdį.Motina vaikams,atrodo,buvo pasiryžus dangų padovanoti.Visi vaikai nuo dangaus nuskabytais vardais.Augo,pasak kaimynų,nekontroliuojami(kas vaikams labai patinka),vis apglostyti,vis giriami.O kadangi motina dalinosi su jais viskuo,tai nevengė ir alumi pasidalinti.Rezultatas-motina mirė skurde ir apleista.Vaikams pagrindinis gyvenimo džiaugsmas-alkoholis.Pastovios peštynės tarpusavy,o kai jie(nors čia beveik nebūna)pasirodo,tai kaimynai labai sunerimsta-ką dabar iškrės.

Ne kartą teko girdėti, kad vaikams jau nuo pirmų dienų yra daug reiškianti meilė ir kas jos nepatiria gyvenime vienaip ar kitaip būna žiaurūs , negailestingi.Jiems nesvarbu ar kaimynas, ar kuris iš tėvų - vienodai išlieja savo pyktį ir nepasitenkinimą.Manau, kad tėvams didelė atsakomybė tenka,o kaip jie su tuo susitvarko jau parodo pats gyvenimas.

Bet ir pamestinukai is Kuriu atsisakė tėvai . Užauga gerais žmoėmis

Vaikai užaugs bet kokiu atveju-geriau,ar blogiau pamaitinti,aprengti apipirkti...Tėvams atsakomybė kaip išauklėti Žmogumi.Teisybė,jei vaikas nejaučia tėvų meilės-jis jaučiasi nuskriaustas,ir ta skriauda gali prasiveržti pykčio protrūkiais.Bet,jei tėvai tiesiog apakę iš meilės vaikams-irgi gali išaugti egoistas,savanaudis,nepritampantis prie kitų žmonių.

Geriausias auklėjimas tai tėvų pavyzdys. Jeigu vaikas mato santaiką, padorumą ir darbštumą šeimoje, tai ir pats toks užaugs be kitokių auklėjimo būdų.

Liepinė Z. rašė: Geriausias auklėjimas tai tėvų pavyzdys. Jeigu vaikas mato santaiką, padorumą ir darbštumą šeimoje, tai ir pats toks užaugs be kitokių auklėjimo būdų.

Vien tėvų pavyzdžio neužtenka,nes dar yra poveikis iš aplinkos.Tikrai kiekvienas žinom pavyzdžių,kai padorių šeimų vaikai nueina šunkeliais.

Poveikis iš aplinkos buvo ir bus, bet didelį poveikį dar, mano manymu,daro bendravimas,leidžiamas laikas kartu.Darbas anksčiau niekam vaikų auginti netrukdė, nors ir reikėdavo skubėti, kad visur suspėtum.Pamėtyt kamuolį kartu, pažiūrėt „Labanakt“kartu jau vaikams daug reiškia.Kai visai vasarai išsiunčiami pas senelius tikrai nėra gera išeitis.