Ar visada mes juo tinkamai elgiamės?

Iš tiesų , gyvenimas mums duotas ne nusivylimams ar liūdesiui, vienatvei...Galbūt, padarę klaidą,nesugebame jos ištaisyti ir tada jau seka antroji klaida.Galimybių yra daug, tik reikia gerai paieškoti.Kol gyvename niekada nėra vėlu.

Žinau,kad gyvenimas sudėtingas procesas ir kad aš,ne tokį jį įsivaizdavau...Patikėkite per tuos nugyventus metus aš nieko ką patyriau ir išgyvenau nesigailėjau,gal todėl ir jaučiuosi laiminga ir džiaugiuosi bei be galo myliu savo gyvenimą,o visa kita nesvarbu... Aš manau,kad gyvenimą reikia mylėti taip tarsi gyventum paskutinę dieną...

Nesuprantamas temos pavadinimas - MŪSŲ GYVENIMAS. Kieno gyvenimas? Mano, tavo, kaimyno ar aplamai visų?
Kaip gali šnekėti abstrakčiai, neįvardindamas kieno gyvenimą turi uomeny? Eilinis pilstymas iš tuščio į kiaurą iš serijos "vaikučiai, aš jus pamokysiu, kaip reikia gyventi".
Mano gyvenimas yra tik mano, daugiau niekieno - nei mamos, nei tėvo, net ne mano vyro ar vaikų ir niekas jo už mane nenugyvens.
Daug ko galima gailėtis, dėl kažko nepasiekto, neįgyvendinto, ne taip pasisukusio, bet ar verta? Ar verta sielotis dėl to, ko jau negali pasiekti, pakeisti, įgyvendinti? Kažin. Tikrai gal baikim tas sriūbavimo nuotaikas ir džiaukimės SAVO gyvenimu nepamokslaudami, kaip turėtų būti.

O kam tas kelnes vis aukštyn ir aukštyn???????????
Numovei vieną kartą ir lakstai be kelnių , baasikom, lyg vaikystėje ir viskas bus gražu, miela ir akį džiugins ir sielą meiliai glostys

Haha

Gyvenime kartais
pasaka aplanko-
ją paseka viltis...

savoja rašė: Ar visada mes juo tinkamai elgiamės?

...sunku net issivaizduoti, kad visu elgesys butu tobulas, visiems priimtinas.... manau nuobodu pasidarytu...

Kaip idealaus dalyko, taip ir tobulo nieko gyvenime nebūna- tą, turbūt,ir mokinukai žino.

labai svarbu paciam sau atsakyti....kas mano supratimu yra tas gyvenimas.

Gyvenimas tai ėjimas žeme. Kelyje visko pasitaiko , tik kiekvienas į tai reaguoja pagal savo pažiūras.

Manau,gyvenimas,pats savaime,yra beprasmis.Tik tokia ir yra prasmė,kad gimęs turi gyventi(jei nesiryžta savo noru pasitraukti).O prasmę saviems gyvenimams suteikiame patys-savo darbais,siekiais ir norais.Vieni iš gyvenimo pasiima daug,sukaupia tikrus lobynus(dvasinius).Ir noriai su kitais dalinasi.Kitiems skirta tik skursti.Kam dvasiškai,kam materialiai,kam visapusiškai.Imkim iš gyvenimo tai,ką jis mums dovanoja,dalinkimės su skurstančiais,kad vėliau nepajustume viduje tuštumos,jog gyvenimo kely buvo vien nykuma.

http://anomalija.lt/2016/01/4-susitarimai-su-savimi-vedantys-i-dziaugsma-pagal-senoves-toltekus/



jei netingit paskaitykit.man patiko

Labai teisingai ir paprastai paaiškinta- man patiko.

Ačiū,Leta.Perskaičiau.Pakankamai įdomu,verta įsigilinti.

Tokia pavasariška diena už lango, o čia dar ir anekdotas apie senjorus pasitaikė. Taigi, susipažino du vieniši 70- mečiai.Pasivaikščioję, pasikalbėję jiedu nutarė kartu gyventi. Moteris žadėjo valgį gaminti, o vyriškis ją mylėti ir kas rytą karštos, kvapnios kavos puodelį į lovą atnešti.
Kitą rytą jau 8,jau 9 val., bet moteris guli kaip gulėjusi.Vyriškis jau nori valgyti ir klausia kada pusryčiai bus. Moteris pasijudina, pasirąžo ir klausimu į klausimą atsako: „ Taigi laukiu, mielasis, kada paruošęs kavos atneši , kaip žadėjęs“...