Norint viešai kalbėti-reikia gaut tribūną...Na,ten tikrai,ne visiems drąsu.O čia ypatingos drąsos nereikia-sėdi ir varai...Juk-niekas nepažįsta,niekas pirštu neparodys.Ir akmenimis neapmėtys,nes nežino kur mesti.Na,kandžiai atsikirs,įgels.Tad,drįstam visi.Gal tik,yra keletas,nenorinčių,nes supranta,kad po aštresnių pasisakymų priešingos lyties atžvilgiu,būsi jų ignoruojamas.Gal kam nors tai neįeina į planus...

Na ir kas čia tokio, kad "apmėtys akmenim" Pas mus gi daugumai įprasta gyventi su devizu Ką žmonės pasakys" Taip ir tupime krūmuose, taip ir bijome ne tiek tamsos, kiek patys savęs ir dar priedo kaimyno.

O man visą gyvenimą buvo DZIN, ką galvoja kaimynas. Čia gi jo problema, žiūrėti pro rakto skylutę ir po to malti liežuviu.

Na va,kai ką apvagia,ar vyras smurtauja-niekam nesakykime...Mat,ilgai tai aptarinėjant,būsime apkaltinti apkalbėjimu.O tai reiškia-daug blogesni už tą niekadėją.

Na ir kas??? Atvažiavo , pasėdėjo,išgėrė kavutės ir vėl išvažiavo. Kur problema????
Problema tame, kad norisi suvaidinti "šventąją", kuriai žemiški dalykai TABU,o kaimynai gi normalūs ir jiems visas tas žemiškas gyvenimas, kaip ant delno.
Tada prasideda, kaimynas per rakto skylutę spokso, daug mato, o o aš vos ne šv. Marija , tik nekaltai prasidėjau
Neapgaudinėkite savęsir kaimynų, o gyvenkite taip, kaip norisi ir galisi ir tada bus viskas OK

Loreta 51 rašė: Nesakau ,kad as sventoji,bet tie kaimynai daugiau apie tave zino as as pati,vienai jau pasakiau ,na jai tu pirm suzinosi ka as turiu tai man pranesk,va toks gyvenimas kaime,mieste gal kitaip.

Tik nereikia varyti "ant kaimo" Mieste baisiau. Daugaiabutyje bobučių N +1 spoksančių per langą. Ir nieko. Gyvenu, kaip noriu, gyvenu, kaip galiu, gyvenu sau, o ne kaiminui
Va ir visas gyvenimo devizas

faustina rašė: Kas gi tau ką besakys... Su ta pačia išeini, su ta pačia pareini O mes,kai dar ieškojimo stadijoje, nu pats žinai kaip būna...

Va čia tai geras. O ką daryti, kai išeini vienas ir grįžti dviese, tik ne su ta pačia??? Va čia kaimynams tai akys ant kaktos tik išlipa ir žandikaulis apatinis atvėpsta. Bet nieko-eini ir pareini ir man nusišvilpt .Mano gyvenimas -mano problemos, one kaimyno

Žmogaus gyvenime visko reikia, visko ir būna.Jeigu ir pasitaiko koks piktas ar smerkiantis žvilgsnis- tai kaip druskos žiupsnelis.Jei jos saikingai, tai prilygsta geram žodžiui, o geras žodis visada pasiekia širdį ir ne tokie jau baisūs tie kaimynai.

Taip ir matau eina diedukas vedas už parankes bobutė ,O kaimynai žiuri ir sypsos į usa .Negražiai čia mes tuos prisiminimus rasom .Atsimenamas kaip rasyneli iš rašydavom ir kiekvienas galvojama ot va cia tai parašiau .Ir nepagalvojam ką darys tas diedukas paršavedės tą (panelė) .Bet juoktis ir juokaut sveika

O kam norėti kad kitas žmogus mokintusi ,kartoti kito žmogaus klaidas ,Jug ir pats moka jų pridaryti o dar svetimo kartoti ........bus per daug Sakyčiau gyvenu darau klaidas ir pats iš jų mokinuosi

Kito klaidų nereikia kartoti, tik iš jų reikia pasimokyti, kad pats mažiau jų darytum.

Manau, kad didžiusia klaida ir yra tai, kad mes mylim savo žmogų ne dėl JO, o dėl SAVĘS. Turbūt tokia jau ta mūsų prigimtis stengtis viską, net ir mylimą žmogų "užmauti ant savo kurplio". Kurti bendrą gyvenimą yra didelis menas. Matyt, nedaugeliui iš mūsų yra duotas talentas tą meną kurti...

Ir vistiek kiekvienas iš mūsų savo guzus susirenkam. Gal tai ir gerai, nes kiekvienas guzas - tai dar viena gyvenimo pamoka, suteikianti išminties.