Kartais pasijuntu tokia pavargusi...pavargusi nuolat būti stipri, protinga, atsakinga...kartais taip pavargsti padėti kitiems, pavargsti kovoti ir laimėti...tada taip norisi, kad apglėbtų tvirtos rankos...tada taip reikia akių...kuriose be žodžių matytum supratingumą ir palaikymą... Ir lūpų reikia, kurios tyliai į ausį pakuždėtų- MYLIU!.. Ir nebeliktų tada nuovargio, pasimirštų visi rūpesčiai, užsimirštum tvirtame vyriškame glėbyje, pailsėtum, kad ir vėl galėtum būti tuo kuo esi- mylinčia moterim, tvirta ir stipria, galinčia ir vėl... Ir vėl duoti... Atiduoti... Padėti...