// IŠ ASMENINIŲ UŽRAŠŲ //


1 AŠ BŪSIU...
Ateik prie jūros...kaip visada...pasigrožėk,pamąstyk,atsipalaiduok...Aš būsiu jūra...-išdidi,galinga,be galo viliojanti,bet nebili...Norėsi apkabinti – NEPAJĖGSI...Norėsi pasiimti –NETURĖSI KUR DĖTI....__________________
Pažvelk į dangų:bėrybį,be pražios,be pabaigos...Aš būsiu dangus...-stebėsiu ,glamonėsiu žvilgsniu TAVE,globosiu,gėrėsiuos...Ištiesęs ranką,norėsi paliesti mane – NEPASIEKSI...Kai ateis naktis – būsiu be galo miela ir gera – dovanosiu TAU savo šviesiausią ŽVAIGŽDĘ,prie kurios niekas dar neprisilietė...ir nematė...
Aš būsiu vėjas...-kedensiu TAVO plaukus,nugairinsiu ir glostysiu skruostus,priglusiu prie tavo lūpų,jos suskeldės....Gal TAU nepatiks...Juk TU nežinosi – TAI AŠ...Vėjo nesustabdysi...O jeigu nusisuksi – apglėbsiu TAVE SAVO vėjo rankomis ir bandysiu prasiskverbti po rubais...į širdį...
2Aš būsiu lietumi...-Jeigu staiga užkluptų lietus – tai būsiu AŠ....Bandysiu sodriais šiltais lašais nuplauti tavo liūdesį,ieškojimus,vienatvę,...ir vėl su permirkusiais rubais būsiu arti – labai arti tavo vyriško kūno,išsiilgusio moters....Kad ir skėti turėtum – nuo mano lietaus nepabėgsi....

Aš būsiu žiema...Vieną rytą nubudęs – kur tik pažvelgsi – TAVO akis degins pirmas sniego baltumas...Tai būsiu AŠ...Užsimerk...Įkvėpk to tyro ir gaivaus aromato,kad bėgant laikui nepamirštum JO........Tai mano kvapas aplankė TAVE... ir ne viskas išeina į užmartį...
O dabar norėčiau būti SAVIMI....-paprasta ,miela,nuoširdi ir be galo laiminga...norėčiau pamiršti visas ligas,visas kliūtis,sedėti šalia TAVĘS,...norėčiau karšto puodelio aviečių arbatos su medumi,klausyti mėgstamos muzikos ir stebėti ,kaip šoka ugnis židiny,kap traška degančios malkos....Tai tokia idilė...-
3Ar sapnavai kada nors mane...??? Tu niekada nepasakojai – aš niekada neklausinėjau....Aš sapnavau TAVE...nubudus bijojau išsiblaškyti,norėjau vėl užmigti ir sapnuoti TAVE...jutau keistą palaimą...mokėjau skraidyti,o TU stipriai laikei už rankos ir bijojai paleisti...Girdėjau TAVO ištartus žodžius – jeigu dabar paleisiu – tu pranyksi....ir niekada negrįši nei jūra nei dangumi,nei vėju,nei lietumi,nei žiema, nei sapnu.....................................................
Ir taip smarkiai sugniaužia širdį kažkas...KOL norėsi laikyti mano rankas savo delne – aš busiu viskuo...Tik nepaleisk,nepamiršk,nesudegink laiškų – NESUNAIKINK MANĘS,KAD IR LABAI NAIVIOS....atstumas ne kliūtis....TU vistiek šalia...visai šalia,čia pat....
MARGARITA