Svetainej sioj daugiausia vienisi zmones, ieskantys antros puses, bet va as pagalvojau, cia renkas ne zalias jaunimelis, o zmones jau sukaupe atitinkama patirties, ziniu, geru ir blogu yprociu bagaza. Zmones jau susiformave kaip asmenybes. Gyvenimas kartu tai prisitaikymas, kompromisu ieskojimas. Ar esame pakankamai lankstus ,kad daug metu buve savarankiskos ir nepriklausomos asmenybes susikute savo vertybiu sistema ir nuosava pasauleli isileistume i ji kazka dar?

taip....kiekvienas mes atskiras pasaulis ir priimti kazka kita labai sudetinga, tam butini kompromisai is abieju pusiu, o tai musu amziuje jau sudetinga...Todel noretusi gyvesnio bendravimo sioje svetaineje, o gal kada nors bendravimas cia isaugs ir i realius draugu susitikimus

Kažin ar labai čia daug kas tos antros pusės ieško? Ta prasme vyro/moters ženytis/tekėti, bendrą ūkį kurti...na, kaip jaunystėje. Didžioji dauguma jau tas "puses" turėjom. Kas našlauja, kas išsiskyrė pats, ką paliko ta antra pusė. Vaikai užaugę, problemų lyg ir nėra didelių, bet va liūdna kartais būna. Pasivaikščiot, į kiną-teatrą nueit, šiaip kartu pabūt dviese linksmiau, ar ne?
Bet nejau tik dėl to, kad būtų linksmiau žmonės kuria šeimą?
O jei jau kalba apie šeimą neeina, tai kodėl kalbam apie kažkokias ten "antras puses"?

Pritariu minčiai, kad gyvenimas su kažkuo tai darbas, nelengvas darbas. Jaunystėje viskas daug lengviau praeina, nes žinai - priešaky dar ilgas ilgas gyvenimas kartu, o ir keistis pačiam nėra labai sudėtinga, nes patirties nelabai turi. Kai didžioji dalis gyvenimo jau nugyventa argi nesinori ramybės? Taip, dviese gal ir linksmiau...nueit kur nors, nuvažiuot, paatostogaut, šiaip pabūt namie kartais. Bet ne pastoviai. Juk net su geriausiom draugėm, kurias pažįstam geriau už save, mes kartu negyvenam. Susitinkam, bendraujam, atviraujamj, padedam vienos kitoms, bet gyvenam atskirai. O ar vyras gali būt tokia draugė? Dar atsakymo į šį klausimą neturiu...

Butent todel as ir uzdaviau si klausima, nes nelabai isivaizduoju kazka salia saves diena is dienos. O juk yra ir nemazai zmoniu kurie butent to ir nori, tai as ir galvoju ar cia man kazkas negerai ar ir daugiau tokiu yra)

nepergyvenk Kora.;))))) su tavim viskas gerai.;))) ir man daug maloniau kai isvecius atvaziuoja, lauktuviu atveza.;))) ir is principo tai nera jokio skirtumo ar tai vyriskos ar moteriskos lyties atstovas - svarbu kad su tuo zmogumi idomu, linksma ir yra apie ka pakalbet

Aš visuomet už tai, kad susipažinti, ir jei malonu bendrauti, nesvarbu su vyrais ar moterim. Taip gera ir moteriškai paplepėti, išsikalbėti, kito išklausyti, padėti.. juk nešam gyvenimo smiltis, širdžių lietų - kodėl apie tai nepasidalint? Kaip smagu būtų, kad susikurtų moterų klubas, ar draugių būrelis susitikti, pabūti -tegul ruduo šlavinėja alėjas... O vyriška pusė daugiau vis dar išgyvena 'pavasarius', laiką pamiršę ir neturintys veidrodžių.. Vaikai savo keliuos. Pavydžiu moterims, susidraugavusioms ir puikiai leidžiančios laiką kartu, mylinčioms save ir nepamirštančioms juoko, kaip kadais... Siūlyčiau susitikti, pasėdėt prie kavos, kartas nuo karto vienas pas kitą, gal paprasčiau, pagal gyvenamą vietą, nors dabar moterys puikiai vairuoja ir mašinas. Tik aš ne - negaliu sau to atleist, kad laiku nesusitvarkiau. Bet gerai važinėjas ir mikrotaksiukais su numeriais... Ar nebūtų man pritariančių? Manau, kad ne... tas lietuviškas būdas /jei gerai įrašiau sąvoką/. Gaila, bet o gal?
Atsiprašau už pesimismą - juk kiek to visko beliko.. Bet mes galim sau daug sukurt džiaugsmo.

Prieš užsiregistruodama čia, susimasčiau.Ko ieškau? Ko galiu tikėtis? Ko norėčiau? Ir supratau, kad tik draugo, arba draugės. Kad mano nedidelės kvadratūros bute sukinėtųsi kažkoks žmogus t.y. vyras man jau neįsivaizduojama,nebent turėčiau namą.Taigi belieka susirašinėti su jumis, mielieji ir mielosios ir prisigalvoti sau kokių nors užsiėmimų. Beje vilniečiai sunkiau atsiliepia į kvietimus kur nors pasisėdėti ar pasportuoti.Dar mane stebina pareiškimai, kad čia, girdi nuobodu. Sakykim, kad čia vieta, kur tu gali atsiverti ar tau linksma ar liūdna.Tai esame mes ir tokie kokie esame.Jokio etatinio linksmintojo čia nėra.

Man jau ima rodytis, kad vilniečių čia daugiau nėra. Ar tikrai?

Tai kad ,panašu, ir klaipėdiečių čia nėra

Iš klaipėdiečių pastebėjau Jus ir Anzelmutę. Aišku nesvarbu iškokio žmogus miesto, bet jei būtų noras ką nors suorganizuoti, tai sunkiau.(Nors esu vyriausia, galima pagalvoti, kad man tik organizaciniai reikalai rūpi)

Įdomiai čia kai kurios rašot: neįsivaizduoju šalia savęs kiekvieną dieną vyro namuose ir panašiai... Manau, kad ilgai nebuvot vienišos arba... labai stipriai kažkas įskaudino. Tiesa, gyvenant dviese būtina tolerancija, kompromisai. Be to nieko gero nesukursit. Ir tą daryti turi abu. Mielai gyvenčiau kartu su žmogumi, kuris būtų man artimas siela ir kuriam aš būčiau artima. O į tai telpa ir draugystė, ir kiti šilti jausmai. O draugės: šiandien yra, o rytoj gali ir nebebūti

Miela Ginasolmido, Jūs palyginti jauna moteris tai ir iliuzijų turite daugiau. Stebitės, kad mes taip rašome-rašome atvirai.Taip, gal trumpiau kai kas buvo vienišas, kai kas gal įskaudintas- buvo kaip buvo. Bet su metais į gyvenimą imi žiūrėti realiau.Visų pirma, pagyvenusių vyrų Lietuvoje yra mažiau, negu moterų, dar atmeskite geriančius, asocialius. O jau likusieji tai turi aukso svorį.Kurgi jau berasi tą artimą sielą? Labai žavi ta Jūsų nuostata tokį rasti ir tikrai džiaugčiausi dėl Jūsų jeigu taip atsitiktų.

Kazkuria prasme teisi Ginasolmido. Bet teisi ir Leda - kiekviena juk sprendziam is savo patirties. Na taip, svajojam sutikti toki zmogu, kuris labai gerai mus suprastu, tik nera tai lengva. Ir po keliu nepavykusiu bandymu pradedi suprasti, kad traukinukas jau nuvaziavo...
Bet viltis mirsta paskutine, kaip sakoma.
As tai realiste
Kam laukti kazkokios svajones issipildymo, jei gyvenimas toks trumpas? Bus kaip bus, o geriausia gyventi laimingai cia ir dabar.

Pilnai pritariu Anzelmutei.Ateina laikas, kai supranti, kad karalaitis neatjos.O tie nepavykę bandymai žmogų galutinai pribaigia dvasiškai.

Smėlis saujoje

Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė:
- Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą. kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais i viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:
- Supratau!