//DAR NEGALIU IŠSIVADUOT IŠ SAPNŲ //
///.....Nuo skėčio teška lietaus lašai...Aš vis dar sėdžiu sausai įsitaisusi pušų prieglobstyje.Žvelgiu į dūkstančią jūrą ir vienišą pasiklydusią žuvėdrą...Tik TAVĘS nėra čia-šalia...Mes abu žinojome ,kad ateis toks laikas,kai niekada nepamatysime viens kito...Bet prisiminimams neleisime išeiti.Ateik į mano sapnus...Ateik į tą paslaptingą pasaulį...Aš TAU papasakosiu,ką privalėtum žinoti,...Kodė mes tyliai uždarėme duris vienas kitam ir net neatsisveikinom....TARIU TAU LABAS RYTAS...ir siūlau kavos...///

Margarita rašė: //DAR NEGALIU IŠSIVADUOT IŠ SAPNŲ // ///.....Nuo skėčio teška lietaus lašai...Aš vis dar sėdžiu sausai įsitaisusi pušų prieglobstyje.Žvelgiu į dūkstančią jūrą ir vienišą pasiklydusią žuvėdrą...Tik TAVĘS nėra čia-šalia...Mes abu žinojome ,kad ateis toks laikas,kai niekada nepamatysime viens kito...Bet prisiminimams neleisime išeiti.Ateik į mano sapnus...Ateik į tą paslaptingą pasaulį...Aš TAU papasakosiu,ką privalėtum žinoti,...Kodė mes tyliai uždarėme duris vienas kitam ir net neatsisveikinom....TARIU TAU LABAS RYTAS...ir siūlau kavos...///

O Moterie, Tu nuostabus Dievo kurinį, kaip Tave suprasti, perprasti, kaip su Tavimi bendrauti, kaip Tavęs paklausti, kaip Tave paliesti, kaip pamatyti, kas dedasi Tavo širdyje ir sieloje, kad būtų galima pajausti, su kokiomis mintimis Tu vakarais kloji lovą, su kokiomis mintimis Tu rytais keliesi, kas Tave lanko naktį sapnuose, kur Tavo mintys nuklysta, kai turi laisvesnę minutę, kaip Tave iš šalies mato kiti žmonės, ar Tu nesi kuom nors sujaudinta, įskaudinta, ar Tu nesi pasimetusi gyvenimo vingiuose, ar Tavęs negraužia gyvenimo negandų, meilės ir netikrumo kirminas, ar Tau tikrai nenurieda nevilties ašara , kai lieki viena, tarp keturių sienų, namuose, nesuprasta savo artimo žmogaus, ar Tu neapsidžiaugi,, ar Tau nesukutena širdelės, kai bėgi nors trumpučiam neprognozuojamam pasimatymui , ar Tu neieškai progos tam susitikimui ? Neniekink savęs ir nesmerk, tai Tavo likimas, Tavo gyvenimas, Tavo jausmų pynė, tai Tavo ir niekieno kito ir džiaukis, saugok ir puoselėk visą tai , jei šalia Tavęs netikėtai atsiras žmogus, kuris gali, moka ir nori Tave suprasti, Tau padėti, sušildyti Tave- kai šalta, paguosti Tave- kai nesiseka, nušluostyti, riedančią skruostais nevilties ašarą, padėti šypsotis- kai Tau linksma, užjausti-kai liūdna ir pasistenk padėti į šalį tą praeities netikrumo jausmą, o gyvenk taip, kaip Tau likimas lemia, nebėk nuo jo ir nuo savęs, ir nedėk pastangų tai pakeisti ar ištrinti iš savo gyvenimo, nesivadovauk emocine nuotaika ir žiūrėk realiai į gyvenimo siūlomą likimą, suprask, kad tas žmogus – yra Tavo likimo pakeleivis.
P.S. kavos puodeli galėsi pasiūlyti vėlaiu ir nebūtinai paryčiais


P.P.S Nostalgiškos mintys, perskaičius Margaritą

perskaicius tavo tokias mielas mintis apie moteri,man kyla ytarimas,kad tu ir pasibendrauji su savim labai grazus rasinys.aciu.

Aciu......Kaktusai grazu,nors verk

Nū tiesiog tiesiog be komentaru Nu šaunus tas musu kaktusiukas!!! Ką mes be jo kaip be druskos

Kanarėlė nesuprantu kas čia toks butu tas molinukas

O kartais čia ne musu visu numyletas kaktuselis ,man tai jis tikrai patinka pasakė kaip dygliu idure

Nemanau,kad žodžiai svarbiausia-ne visi vyrai moka juos sakyti-kartais darbai apie žmogų šneka

Nostalgija... Nostalgija to ką išgyvenome,apie ką svajojame...Bet juk visa tai atplūsta retsykiais,kai liūdna,kai ko nors trūksta ne tik gyvenime,bet ir širdyje. Margarita,jūsų kūryba turėtu jums padėti apsiginti nuo realios nostalgijos...Rašyk.Visus savo jausmus,mintis,džiaugsmą ir širdgėlą. Linkiu sėkmės!