Kaskart, kai išduodamas pasitikėjimas, dalelė žmogaus sielos miršta. Kai nuoširdus ir besąlygiškas pasitikėjimas kitu žmogumi sugriūva vieną, antrą, trečią kartą, siela bando kažkaip išgyventi. Ji susigūžia įsisupusi į abejingumą ir pasislepia tolimiausiame širdies kampelyje...Praėjus kažkiek laiko žmogus atsitiesia, pakelia galvą ir vėl pradeda gyventi. Tik jis dabar visai kitoks – šaltas, nepatiklus ir įtarus. Jį privertė tokiu būti žmonės, atėmę pasitikėjimą jais, dažnai pačiais artimiausiais...
Ir kas žino, kiek laiko prireiks, kad sugniuždyta siela atsigautų, kad žmogus vėl galėtų tikėti ir pasitikėti.

Labai gera tema, tik kažkodėl niekas joje nesigundo dalyvauti.Gal todėl, kad čia visi beviltiškai praradę pasitikėjimą??? Nepatikėsiu, bet visko gali būti.Kažkur anksčiau buvo tema "IŠDAVYSTĖ", bet čia pasitikėjimo praradimas gal taip pat savotiška išdavystė???

o kas tai yra tas pasitikejimas ir kodel jis toks gyvybiskai svarbus?jum mes patys kartais save isduodam,tai kaip galima tiketis is kitu to pasitikejimo.

Pasitikėjimas ??? Žiūrint ką ir kam patiki ir kokio lauki rezultato. Jei patiki saugoti žmoną ir jinai sugula su saugotoju-tai pats kaltas, jei patiki asmeninę paslaptį-reiškia neįsisąmoninai, kad paslaptis yra tada ir tik tada, kai ją žinai tu vienas,jei benndraudamas su žmogumi atsiverdamas tikiesi ir jo (pašnekovo) atvirumo-netikėk, ypač jei pašnekovas yra moteris.
Yra viena nuostabi taisyklė, bet mes ne visi ją įsisąmoninę ir ne visi sugebame ja vadovautis

Svetimą sutik maloniai, bet juom pasitikėk tik tada, kai pažinsi jo trūkumus.
[Paulo Coelho]

Visada pasitikiu tais žmonėmis kuriuos gerai pažįstu.Tiesiog tai jaunystės pamoka,kurios neužmirštu iki pat šiol.Tad mielieji prieš kažką patikint reikia žinoti kam!..

Aš įsivaizduoju kad pirma išdavystė, o paskui pasitikėjimas.Jei mane išdavei, tai kaip galiu tavim pasitikėti? Į sargybą jau kartu su tokiu neisiu.