Mirtis- tai niekis. Aš tik išėjau į gretimą kambarį. Aš tebesu aš, o Tu tebesi Tu. Kuo mes vienas kitam buvome, tuo ir likome. Vadink mane senu, įprastu Tau vardu, kalbėkis su manim taip pat nerūpestingai kaip visada. Nėra reikalo keisti toną ar dirbtinai gedėti ir liūdėti. Juokis, kaip mes įpratome juoktis iš tik mudviem suprantamų juokelių,- pameni, kaip jie mus džiugino? Melskis, šypsokis, galvok apie mane- tegu mano vardas skamba namuos kaip iki šiol, tardama jo nesureikšmink nei pritemdyk gedulo šešėliu. Gyvenimas reiškia tą patį, ką ir iki šiol. Jis toks pat kaip anksčiau- tęsiasi, nenutrūksta. Negi turėtum išmesti mane iš galvos vien dėl to, kad nerandi akimis? Aš laukiu Tavęs, laukiu kažkur labai arti, kažkur šalia, už kampo. Viskas tvarkoje......

Vis laukiu , laukiu ir sulaukt negaliu.....

siulau anam kambariui užkalti duris ir niekada nebegrįžti prie jo Kai vienos durys užsidaro-kitos arsidaro....bet mes taip ilgai ziurime į tas uzdarytas duris, net nepastebedami kaip greitai bega laikas....

Va va prie ko priveda per geras gyvenimas Prisistato žmogai didelius namus, o paskui ir patys nežino kuriam kambary ką paliko...ilgai ieškoti tenka kol randi
Ne, kad apsiribot vieną kambariuku - nei durų užkalinėt nereikia ir randi viską ką kur nudrėbei...

Cia kaip toj loterijoj,trecio karto nebuna : durys uzdarytos,bet pravertas langas,tik ne visi mes galime islipti - kitam ir padet reikia...

Smile rašė: Cia kaip toj loterijoj,trecio karto nebuna : durys uzdarytos,bet pravertas langas,tik ne visi mes galime islipti - kitam ir padet reikia...

Taigi islipti sunku ir reikia pagalbos, bet jos sunku sulaukt...
bet gal geriau pasilikt kaip yra.

Nee Sala - niekada!Gyvenimas - kova,tai kova uz palikta zemeje peda ,subrendusi gruda,uz gurksni tyro vandens,uz gyvybe , sypsni ,meile ir zodi - ispasakyta reikiamu laiku ...

Dieve mano, kaip mes nusigyvenomiki tokių liūdnų gaidų.Lipt per langus, neįvertinant aukšo ir pasekmių.

Gerb SALA , leiskite Žmogaus vėlei ramiai gyventi. Jie išjo ir Jūs išeisite. Net šventame raųte parašyta, kad visi ten eisime, tik tie kurie išėjo llaimingesni, jiems taip lemtis sudėliota, kurie liko-reikai gyventi ir atlikti Dievulio skirtą misiją šioje žemeje.
Gyventi ir nesidairytiš duris, kurios tau nepriklauso

sala rašė: Vis laukiu , laukiu ir sulaukt negaliu.....

Nesuprantu kuris kurio laukia? Čia lyg tai likęs, pradžioje lyg tai išėjęs?

miela SALA... jei isejai, cia palikai ka myli, tai supranti kad jam dabar sunku, tu jo palauk tenai, bet laukti reikia tyliai ir leis jam eit Dievo skirtu taku...

Kora rašė: miela SALA... jei isejai, cia palikai ka myli, tai supranti kad jam dabar sunku, tu jo palauk tenai, bet laukti reikia tyliai ir leis jam eit Dievo skirtu taku...

Gal ir taip Kora, lauksiu tyliai...

Išmokime paleisti žmones... duokime ramybę jiems TEN.. jeigu, jie TEN... Uždekit žvakelę - ugnies stichija, neša šviesą, ramybę...O vis kviečiama siela, gali sugrįžti, tą dauguma žino. Pasėkmės įvairiausios.. Ramybės per ugnį.. per maldą.
---------
Ir aš lyg suabejoju, kas ką paliko? Kaip paliko?
Tuo labiau, nekurkite už išėjusį žodžių, ne už save minčių - čia jau per TOLI ir negerai..

Suprantama, kad likusiam, bet kuriuo atveju, yra sunku.
Bet - nebepakeist ir būtina rasti ramybę. Dėl savęs, dėl to kito.