// STIKLO KAMBARYS//
"Stiklo kambary – tik aš ir mano mintys.Viskas čia permatoma ir labai ryšku;dangus žydras ir saulė geltona...O kokia graži žemė,paskendusi liepos žalumoje...Pro šalį skrendantys paukščiai rodos tuoj nutups šalia,bet ,atsimušę i nematomą stiklą ,plasnodami krenta žemyn ir vėl pakylę nuskrenda į tolį...
Stiklo kambarys be durų,be langų,be stogo ir grindų...?Tarsi kabėčiau ore...Bet vaikščioti galiu.Čia nieko daugiau nėra...Aš ir mano nesudėliotos,padrikos mintys.Nežinau,kaip čia patekau...Ir kaip išeisiu – manęs tai nejaudina.
Jaučiuosi panašiai,kaip vaikystėje...stikliniam burbule,...O kai jį kas pajudindavo – pakyldavo nuostabi pūga ...Valandų valandas žiūrėdama į pilną paslapties sniego burbulą,tikėjau – kažkada ten ir aš pateksiu...
Vaikiškos svajonės ištirpsta,o aš lieku stovėti stiklo kambary...Viskas taip realu...Tik nerealus mano būvis neaiškioje erdvėje...Delnu liečiu stiklą...Jis vėsus...Paskui atsisėdu,atsigulu,bandau visu kūnu pajausti malonią vėsą ...Man nešalta,ir oro netrūksta...Užsimerkiu...Bandau išgirsti bent kokį garsą...Dėja...Plaukiantis ore stiklo kambarys mane lėtai migdo...Pro šalį skrenda spalvoti sapnai,prie kurių ,deja,prisiliesti negaliu...Negaliu sustabdyti,negaliu nubusti ir nenoriu išeiti...Čia-stiklo kambary - be galo ramus ir gilus miegas..."

Margarita rašė: // STIKLO KAMBARYS// "Stiklo kambary – tik aš ir mano mintys.Viskas čia permatoma ir labai ryšku;dangus žydras ir saulė geltona...O kokia graži žemė,paskendusi liepos žalumoje...Pro šalį skrendantys paukščiai rodos tuoj nutups šalia,bet ,atsimušę i nematomą stiklą ,plasnodami krenta žemyn ir vėl pakylę nuskrenda į tolį... Stiklo kambarys be durų,be langų,be stogo ir grindų...?Tarsi kabėčiau ore...Bet vaikščioti galiu.Čia nieko daugiau nėra...Aš ir mano nesudėliotos,padrikos mintys.Nežinau,kaip čia patekau...Ir kaip išeisiu – manęs tai nejaudina. Jaučiuosi panašiai,kaip vaikystėje...stikliniam burbule,...O kai jį kas pajudindavo – pakyldavo nuostabi pūga ...Valandų valandas žiūrėdama į pilną paslapties sniego burbulą,tikėjau – kažkada ten ir aš pateksiu... Vaikiškos svajonės ištirpsta,o aš lieku stovėti stiklo kambary...Viskas taip realu...Tik nerealus mano būvis neaiškioje erdvėje...Delnu liečiu stiklą...Jis vėsus...Paskui atsisėdu,atsigulu,bandau visu kūnu pajausti malonią vėsą ...Man nešalta,ir oro netrūksta...Užsimerkiu...Bandau išgirsti bent kokį garsą...Dėja...Plaukiantis ore stiklo kambarys mane lėtai migdo...Pro šalį skrenda spalvoti sapnai,prie kurių ,deja,prisiliesti negaliu...Negaliu sustabdyti,negaliu nubusti ir nenoriu išeiti...Čia-stiklo kambary - be galo ramus ir gilus miegas..."

gražu.....Jūs gal rašytoja?Gera buvo skaityti....

Tai kokiam akvariume ar šiltnamyje buvot uždaryta ?

Sakyčiau,autorė norėtų svajonių stiklu atsiriboti nuo realaus gyvenimo...

Aš tai čia regiu dvasios šauksmą......dvasios, trokštančios artumo, polėkio, skrydžio....bet sunku išsivaduoti iš įpročių, papročių, minčių vergijos...

cia gal apie sapnus tema ?

Gal apie vienatvę...