Noriu pasidalinti savo istorija...tiesiog noriu ją papasakoti. Šiose pažintyse susipažinau su vyriškiu. Santykiai klostėsi gana greitai, audringai – bendri interesai, ilgi pokalbiai, daugybė žinučių per dieną ir net naktį...prisipažinimai meilėje. Jaučiau kad esu beprotiškai jį įsimylėjusi, kad negaliu nei dienos be jo išgyventi. Taip keista buvo, juk jau ganėtinai brandaus amžiaus moteris, o įsimylėjau kaip niekada gyvenime...tai buvo kaip koks proto užtemimas, ar rožiniai akiniai, kai nematai nieko aplink ir tiki viskuo, ką sako širdžiai brangus mylimasis. Nusprendėme susitikti...kartą, kitą. Viskas buvo gerai...bučiniai, kinas, vizitas į jo namus...ir po trijų mėnesių tokios nuostabios draugystės mano mylimasis ėmė ir...pradingo. Nerimavau kaip beprotė, o jau mintys lindo į galvą...net baisu prisiminti. Ieškojau jo, rašiau, skambinau...kartą net prisiskambinau...jis kalbėjo kažkaip keistai, lakoniškai, tarsi ne jis...dar labiau sunerimau, kas gi tam mano mylimajam, svajonių vyrui...Dar po savaitės gaunu mielą žinutę su klausimu ,,kaip gi aš gyvenu - jo brangioji nepakartojamoji“. Puoliau aiškintis kur jis buvo, kas gi nutiko tokio baisaus ir sulaukiu...atsakymo...,,na, matai, aš buvau su kita, juk ji tokia graži...negalėjau jai atsispirti“ ir pasakoja man apie visas jos gražybes ir tobulumus ir dar priduria, kad mūsų bendravimas, kartu praleistas laikas, mano meilė (kuri pasirodo įvarė jį į kampą...nors pats kas antroje žinutėje prisiekinėjo man meilėje), nublanko prieš jos kūno linijų tobulumą ir veido gražumą...ir pasiguodė, kad ji, toji nelaboji kerėtoja jį jau pavarė nuo savęs ir jis vėl, gal būt, norėtų būti su manimi, nes....mano labai gera širdis. Netekau žado...pagalvojau...gerai gyventi gi toms gražuolėms, kurios kai nori pasiima vyrą, kai nori palieka...ir kas gi iš tos geros širdies jei formos netobulos, ar veidelis ne manekenės..o gal net neduok Dieve nosis ilgoka ar ausys atlėpę...ir sėdžiu aš išdidi viena nelaimėlė...ne, neviena...dviese...su savo gera širdim...