Galvoju, kad kiekvienas kartais pasvajoja, o mokslininkai teigia, kad tai labai naudinga ir sveika.Štai ir anekdotas apie gaidelį, kuris užsisvajojo apie kūno malonumus.Nusižiūrėjęs raibąją ėmė ją vytis.Raiboji buvo išranki ir greita. Nepavijęs gaidelis atsiduso: „ Ech! Nepavijau, tai nepavijau, bet nors sušilau.“

Nera nieko, ko tu negaletum padaryti.Yra tik tusti pasiteisinimai ir sau nubreztos ribos.Kol tu jaunas, gali viska.Bek savo svajones link.Negali? Eik jos link.Neiseina?Sliauzk.Ne?Atsigulk savo svajones kryptimi ir gulek, bet niekada nepasiduok.

Labai yra daug dalyku, kuriu negali padaryti, kaip besiardytum. Gal pries svajojant apie nepasiekiamus dalykus vertetu ivertinti savo galimybes? O kai suvoki, kad gali, tai lengviau viskas ir gaunasi.

Apsvaigusi rašė: SVAJONĖS Žvelgiu aš į gyvenimą vis su ironija, Su pašaipa dažnai žiūriu aš į save. O taip norėtųsi gyventi su harmonija Ir laimės paukštę pasigavus uždaryt narve. Neleisčiau jai niekaip ištrūkt į laisvę Ir lesinčiau auksiniais trupiniais... Deja, ta paukštė žemėje nevaikšto- Aukštai ji skraido - ten, padebesiais...

Na nelabai jau faina.Pati nori laisvės ir laimės, o varganą paukštytę nori įgrūsti į narvą. Negražu, oi kaip negražu

Na o kur gi jusu svajones? Konkrecios. O tai kokia nauda is tu eilerastuku ir protingu minciu, apie ka cia diskutuojam?

Pvz, turiu konkrecia svajone - noriu isigyti trirati suaugusiems, bet nerandu kas juos gamina uz prieinama kaina. Gal kas zinot? Buciau labai dekinga uz informacija.

Miela Auguste, negi as ta savo svajone turiu padeti cia visiems kaip ant delno?Turiu as ja, siekiu jos ir tikiuosi pasiekti,nors ir sliauzdama.

Oi net labai drisciau smarkiai paprieštarauti augustei Iš eilių ir dainu yra labai daug naudos negi jus gyvenime niekad nesant dainavus ar deklamavus argi jum nėra vaikai ar anūkai padeklamave eilerastuko ar padainave daineles savo skardžiais mielais balseliais ,jug tai palaima

Merginos, tik nereikia apsimesti, kad nesupratot mano minties. Ir kas gi tame baisaus, jei viesai pasidalinsi savo svajone? Pamenu, net per kazkuri TV kanala buvo laida, kur igyvendindavo senjoru svajones. Rase zmones laiskus, pasakojo apie ka svajoja, taip sakant-dejo ant delno ir nieko baisaus del to neatsitiko.

Raganyte, ir jaunystej dainavau ir dabar dainuoju kartu su anuku, ir piesiam abu ir eilerastuku mokomes. Bet tai visai netrukdo svajoti ir dar noreti gyventi ne tik prisiminimais ir netureti kitu dziaugsmu, o vien tik anukus. Jei taip butu - tikrai netupeciau cia, pazinciu svetaineje.

Svajonė būna tolima ir artima-
Lyg rytą saulė-
Prie žemės būna taip arti,
O įpusėjus dienai- Ji lyg dykuma...
Vakarėjant – svajonė leidžiasi naktin...
Yra svajonių išipildančių ir ne...
Yra širdy svajonėm tampančių žmonių...
Yra slaptų svajonių, siekiamų drauge...
Yra svajonių niekaip... nepasiekiamų...
Yra žmonių, kurie drauge svajonę kuria
Ir tampa tos svajonės dalele...
Taigi....
Svajonių būna įvairių....

(autorius nežinomas)

Nors ir sena, bet mėgstu pasvajoti.
„Sparnus svajonė išaugina
Pakilt į aukštumas plačias.
Patirtais įspūdžiais žavėtis
Gyvenimo lemtim vėl pasidžiaugt...“

Ponia Simona,jūs ,kad ir vyresnė už mane,bet pasakysiu;esate jaunatviška ,labai šviesios, gražios sielos senjore - tikrąją šio žodžio prasme. Visada rašote labai taktiškai, neįžeisdama žmogaus,ačiū, linkiu jums sveikatos ir niekada nebūti vienišai
O kas liečia svajonę-es ar norą nes mūsų visų galimybės skirtingos .Zinoma,o kaip be jų gyventi Išsipildo viena- ateina ir antrai laikas...taip ir eina gyvenimas ,kartais šuoliuoja ...Tol kol gyvename iki tol ir svajojame,tad ir noriu palinkėti visiems- jų išsipildymo

Smile rašė: Ponia Simona,jūs ,kad ir vyresnė už mane,bet pasakysiu;esate jaunatviška ,labai šviesios, gražios sielos senjore - tikrąją šio žodžio prasme. Visada rašote labai taktiškai, neįžeisdama žmogaus,ačiū, linkiu jums sveikatos ir niekada nebūti vienišai O kas liečia svajonę-es ar norą nes mūsų visų galimybės skirtingos .Zinoma,o kaip be jų gyventi Išsipildo viena- ateina ir antrai laikas...taip ir eina gyvenimas ,kartais šuoliuoja ...Tol kol gyvename iki tol ir svajojame,tad ir noriu palinkėti visiems- jų išsipildymo

Smile užkabinai

ir kilo noras paviešinti savo kažkada kilusią svajonę, kuriai anotnpaklusus tavo palinkėjimui buvo lemta išsipildyti
Nežinau , kaip sureaguos "dievobaimingos" ir "nekaltos", ale tiek jau to


….Švelni rudens vakaro vėsa ir neapsakoma tyluma, maloniu gaivumu gaubė rudens drėgme alsuojančią žemę, kurios paviršiumi netvarkingai gulė pro medžių tarpus prasiskverbę besileidžiančios saulės spindulėliai, persimaišydami su ištįsusiais medžių šešėliais, kurie nejudėdami pamažu vis ilgėjo, palaipsniui uždengdami visą, prie lauko židinio esančio žolyno plotą, kuriame vis ryškiau matėsi, židinyje besiplaikstančios ugnies mirganti šviesa. Jis sėdėjo tame rudens vakaro sutemų ir tylos prieglobstyje, kuri retkarčiais sudrumsdavo žiogų smuikavimas, pelėdos ūkavimas ir židinyje degančių malkų spragsėjimas, sėdėjo ir žiūrėdamas į degančios ugnies šokį šokančius liepsnos liežuvius, mintyse lygino žmogaus gyvenimo realijas su degančia pliauska ir nejučiomis, lyg mago lazdelės mostelėjimo pažadintos mintys, sustojo tame laiko tarpsnyje, kai lygiai prieš metus, tokią pat saulėtą rudens dieną, juokaudamas ir žaisdamas, vieną iš savo gyvenimo žaidimų, buvo priverstas pripažinti nugalėtas ir nugalėtas ne šiaip sau nedidele priešininko persvara, bet nugalėtas triuškinančiu rezultatu, nugalėtas be teisės atsilošti, be teisės žaidimo tąsai, be perspektyvos revanšui. Mintys klajojo nuo vieno laiko tarpsnio , prie kito, nuo vieno įvykio , prie kito, retkarčiais sustodamos ilgesniam apmastymui, retkarčiais, prisiminęs kai kuriuos tų metų įvykius nusišypsodavo, retkarčiais iki skausmo sukąsdavo lūpas, retkarčiais tiesiog kildavo noras paniekinamai nusikvatoti, keikti likimą, o kai kada ir džiaugtis, jo suteiktomis džiaugsmo ir švelnaus prisilietimo akimirkomis, kurių buvo nedaug, trumpų, bet labai jau įsimintinų ir iki skausmo malonių ir čia, nejučiomis mintyse dvelktelėjo vyriškosios prigimties pradas, pažadindamas svajones , kurių padedamas įsivaizdavo, kad šalia , ant to paties suoliuko sėdi jinai, sėdi tyliai ir susimasčiusi, žiūri į ta patį židinio ugnies pergalingą ir visą naikinantį šokį, sėdi prisiglaudusi , o jo dešinė ranka švelniai apkabinusi jos pečius, kairė, pamažėle slysta per krūtinės iškilimėlius, retkarčiais sustodama, lyg tikrindama širdies virpesius, slysta vis žemyn, per palaidinukės klostes, degančios liepsnos blankiai nušviestas veidas pasisuka link jo veido, lupos susiliečia bučiniui, jos stipriai, stipriai spaudžiasi vienos prie kitų, jis jaučia, kaip jos liežuvio galiukas švelniai kutena jo liežuvį, jaučia jos trūkčiojamą kvėpavimą, o jo kairė ranka jau glosto jos šlaunis, mėšlungiškai ieško tarpvietės, pumpurėlio, jausmų audros mazgelio, galiausiai pajaučia tą sueities pasiruošimo drėgmę, troškimą suartėjimui, pažadintos aistros iškrovai. Ji, lyg bijodama sudrumsti vakaro tylą, lyg skubėdama netekti kažko dar neturimo, o gal ir sueities troškulio vejama, drebančiomis rankomis atseginėja jo marškinių sagas, plėšte nuplėšia juos, apnuogindama jam krūtinę, jis , savo ruožtu ,nurenginėja ją, abu skuba, abu trokšta to paties, galiausiai krenta į rudens vakaro rasos suvilgytą ir ugnies blankiai nušviestą žole, krenta meilės žaismui, jausmų audrai, kūno ir sielos iškrovai…
Kažkur, anapus miško, amtelėjęs prie grandinės pririštas šuo, išgąsdino ,greta židinio, augančioje obelyje, tupėjusią pelėda, kuri ūktelėjus nuskrenda į kitą medį, kartu nusinešdama ir jo, suskurtas vizijas, grąžindama į realybę, prie jau begęstančio židinio ir tada jis suprato, kad visus tuos prabėgusius metus, kiekvieną dieną, kiekvieną laisvesnę akimirką ,mintyse nešiojo ir puoselėjo tokį vakarą, tokią naktį ir tikėjo, kad anksčiau ar vėliau, bet tai įvyks...

Labai gražus ir vaizdingas gamtos apibūdinimas ugningos vyro mintys ir labai jau liūdna aprašymo pabaiga ,o ir to vyro gaila kuris turėjo tokia gražią vizija turėjo likti tik su viltimi gal kada nors ...... O gal?GRAZU!!!

raganyte rašė: Labai gražus ir vaizdingas gamtos apibūdinimas ugningos vyro mintys ir labai jau liūdna aprašymo pabaiga ,o ir to vyro gaila kuris turėjo tokia gražią vizija turėjo likti tik su viltimi gal kada nors ...... O gal?GRAZU!!!

Raganyte, gi žmogui duota SVAJOTI ir puoselėti VILTĮ, kitaip žmogus jau miręs, o aš dar kaip ne kaip, bet gyvas

Kaktusas44 rašė: raganyte rašė: Labai gražus ir vaizdingas gamtos apibūdinimas ugningos vyro mintys ir labai jau liūdna aprašymo pabaiga ,o ir to vyro gaila kuris turėjo tokia gražią vizija turėjo likti tik su viltimi gal kada nors ...... O gal?GRAZU!!! Raganyte, gi žmogui duota SVAJOTI ir puoselėti VILTĮ, kitaip žmogus jau miręs, o aš dar kaip ne kaip, bet gyvas

Gyvas kaktuseli gyvas ir dar kaip gyvas .Duok dieve kiekvienam tokio gyvybingumo

raganyte rašė: Kaktusas44 rašė: raganyte rašė: Labai gražus ir vaizdingas gamtos apibūdinimas ugningos vyro mintys ir labai jau liūdna aprašymo pabaiga ,o ir to vyro gaila kuris turėjo tokia gražią vizija turėjo likti tik su viltimi gal kada nors ...... O gal?GRAZU!!! Raganyte, gi žmogui duota SVAJOTI ir puoselėti VILTĮ, kitaip žmogus jau miręs, o aš dar kaip ne kaip, bet gyvas Gyvas kaktuseli gyvas ir dar kaip gyvas .Duok dieve kiekvienam tokio gyvybingumo

Raganyte, va čia ir yra visa gyvenimo sula, kad su tokia motera kaip tu susėdi greta , pasimėgauji gyvenimo akimirkomis (velniai nematė, kad ir svajonėse) ir taip mielas pasidaro kad ir apsiniaukęs pavasario dangus, kad ir šaltokas geužinės vakars, bet vat mielas ir tiek, nors tu ką