… jis puikiai suprato, kad jam čia ne vieta, kad čia tik skaudus likimo pokštas ir visą laiką gyveno, su netikrumo jausmu, stovėjo prie durų, kurios buvo trankomos, uždaromos ir vėl praveriamos, stovėjo ir laukė, apsirengęs, pasiruošęs kiekvieną akimirką praverti jas ir išeiti, išeiti visam laikui, negrįžtamai, uždaryti jas tyliai, ramiai, tik su neapsakoma širdgėla ir niekada gyvenime dar nepatirtu kartėlio jausmu krūtinėje, bet be pykčio, tik kažkokios jėgos vis dar laikomas delsė ir delsė ne todėl, kad tikėjosi tik jam vienam trokštamos baigties, bet delsė-puoselėdamas vilti dar nors trupučiuką, nors akimirką pasidžiaugti tuo nenusakomu jausmu, tais prisiminimais, sugrąžinusiais į jaunystės metus, ta šiluma, užvaldžiusia jo kūną ir sielą. Ne kartą jam buvo siūloma išeiti, ne kartą ir jis pats jau siekė durų rankenos, bet vis susilaikydavo, tikėdamas kažkokio nerealaus stebuklo, bet viskas buvo veltui, viskas buvo daug sudėtingiau, negu jam atrodė, ir, galiausiai nedrąsiu, sakyčiau netgi drebančios rankos judesiu, paėmė rankeną, nuspaudė ją, paskutiniu momentu gailesčio ir ašarų pilnomis akimis nužvelgė tą, kuri tuoj, tuoj pasiliks anapus užvertų durų ir žengė į prasivėrusią angą, žengė į žvarbaus žiemos vėjo gūsiais alsuojančią tuštumą, prisotintą sukelto puraus sniego, tyliai ir ramiai užverdamas paskum save duris, už kurių paliko visos svajonės ir viltys, nesenai jam teikusios neapsakomą troškimą ir viltį gyvenimo saulėlydžiui. Dar minutę kitą pastovėjo prie tų durų, kurios padalino jo gyvenimą į svajonių ir realybės dvi dalis, pasitaisė šaliką, kuris ne visiškai tvarkingai dengė kaklą ir, palaukęs, kol akys apsipras su tamsa, šiek tiek atsikvošėjęs nuo paskutinių, ko gero skaudžiausių jo gyvenime minučių, lėtu žingsniu žengė į vėjo sūkurį, kuris su žiemiškos pūgos įniršiu negailestingai čaižė jo veidą sniego kruopelytėm, kapojo akis ir lūpas, kurios, dar jautė, taip nesenai patirtą jos lūpų prisilietimą, rankomis vis braukė nuo kaktos, veido, akių ištirpusio sniego vandens lašelius ir jautė, kad tie, ištirpusio sniego vandens lašiukai kažkodėl tai sūrūs. Ir iš tiesų, jie buvo sūrūs, nes pats nejausdamas galiausiai suprato, kad ne vien vėjas ir sniego pūga, čaižė jo veidą, suprato, kad šiandien uždarytos durys, kur kas skaudžiau spaudė širdį ir tas, spaudžiamos širdies skausmas, liejosi ašarų pavidalu. Dar žengęs keletą žingsniu pajuto, kad toliau eiti nebegali, jis sustojo, atsuko vėjui nugarą ir pridengęs veidą rankomis , lyg mažas vaikas, netekęs brangaus žaislo, pravirko ir nė kiek nesigėdydamas tų ašarų, leido joms sruventi skruostais, tikėdamas, kad bent šiek tiek gal palengvės... Gal? Kartais ir vyrams leidžiama nusiverkti….

Moterys,jūs gi viską pasiekiate ašaromis, o vyrams galima retsykiais parodyti ašaras????????????

Kaktusai, jei tai ne nuo kazkur nurasyta,tikrai jums lemta kurti, kurti gerus romanus.O vyrai...jie tokie pat zmones,kaip ir moterys, jie taip pat turi jausmus,asaru indeli,kazkur uzspausta.Jie taip pat jaucia geri ir blogi...Gal but, kad pati uzauginau keturis sunus, man ju gaila...Tik yra tokiu, kurie, gal but, noredami pasirodyti esantys aukstesneje kategorijoje,perlenkia i kita puse, va tada jau man jie tampa atgrasus.Vyrai, paverkit retkarciais...

Verkti gali ir vyrai.Tada jų akys skaidrėja, nors man labiau patinka kai iš džiaugsmo ašaros ištrykšta.

Verkti yra normalu tiek vyrams,tiek moterims.Zmones verkia del ivairiu priezasciu-liudesio,nusyvilimo,pykcio,skausmo ir t.t..Asaros yra stipriu emociju israiska.Tad verkti nera moteriska ar vyriska,verkti-zmogiska.

Tam ir yra pas zmones asaru latakai, kad verkti. Atmetus verkimo priezastis - verkimas sveikas akims. Juk neveltui yra lasinamos dirbtines asaros, jei akys sauseja

Moterys emocionalesnes, tai ir verkiam dazniau. Is dziaugsmo, liudesio, gailescio. Pamatyti verkianti vyra reciau pasitaiko ir gal todel vyru asaros labiau sujaudina.

Bet Kaktuso pateikto teksto herojaus asaros manes nesujaudino. Kazkoks skystablauzdis tas vyrukas pasirode - ji veja veja, o jis vistiek neiseina. Be jokios savigarbos ir isdidumo pilietis, visai nevyriskas

Ir dar maza pastabele rasytojui - labai sunkiai skaitomas tekstas nes per ilgi sakiniai. Kol daskaitai iki sakinio pabaigos, jau pamirsai kas buvo pradzioje. Tik prasau nepykti, cia tik mano nuomone.

Pasitikslinsiu Auguste ...gal kas su atmintimi blogai ??
Kai myli, nera lengva išeit tiek moteriai ,tiek ir vyrui..
O vėliau mes stebemes, kur vyrų nuoširdumas dingo ?

Su mano atmintim viskas gerai, Smile Turbut turim skirtinga gyvenimo patirti, o ir nuo charakterio poziuris priklauso.
Man daug sunkiau, jei tikrai myliu, isvaryt. Iseit daug lengviau, jei tave isvaro.
O prie ko cia nuosirdumas tai isvis nesupratau.

Ginčytis tingiu ,o skaityti tarp "EILUČIŲ" teisingai:patirtis išmoko.

Man Kaktuso tekstas labai patiko, bet galvoju kad nurašytas. Tai visai nesvarbu, o jei pats parašė ir jei jam pačiam tai nutiko, tai aprašymas tikrai sujaudino. Vyrai tokie pat kaip moterys su jausmais ir verkti visai žmoniška. Aš auginu du sūnus ir esu mačiusi juos taip pat verkiančius. kai pamatai verkiantį vyrą, labiau sujaudina, bet tai normalu.
Augustei nepritariu, kad beskaitydamas pameti mintį, man taip neatrodo.

Visiems linkiu verkti iš laimės... Tai nuostabus jausmas.

Aplamai asaros tai moteru ginklas, tikrai ne vyru. Mes stiprios savo silpnume, todel galim asaromis naudotis kaip vyrai kumsciu
Tik nepulkit manes , moteriskes, kad esu neteisi. Teisi.
Nuosirdziai verkia tie, kurie verkia vienumoje, neafisuodami ir viena akim nedebciodami...ar suveike?
Todel nera jokio skirtumo ar vyrai verkia ar moterys, svarbiausia suprasti ar tai nuosirdziai gaunas ar tik norint kazko pasiekti. Esu sutikus ir tokiu vyru, bliaunanciu kaip bobos. Ypac kai grama padaro

Na ne Auguste, apie girtų vyrų ašaras čia niekas nekalba. Bet būna tokų atvejų kada vyrai verkia skausmo, laimės ašaromis. Ir nieko čia smerktino.

Kai mano dukrai buvo gal 10 metų, ji padarė "atradimą" ir pasidalino dienoraštyje: "Vyrai irgi žmonės, jiems batai irgi užkulnius graužia". Ir kenčia, ir verkia tiek vyrai, tiek moterys. Ir geriau vyrai daugiau verktų, kai liūdna, o ne gertų ar kitaip emocijas išlietų..

Per savo gyvenimą ir aš mačiau vyrų verkiančių ,bet man jų asmenybių ar vyriškumo nesumenkino,o atvirksčiai ,aš tada žinau,kad jis -gyvas ir turi "dūšią".Mačiau kaip mano dėdė verkė; palaidojęs žmoną,dar ilgai miegojo jos puseje vis dar tebegerdamas jos kvapą , pasakojo man ,kad ji naktimis ateina sapne ir liepia pasislinkti...
Mačiau pusbrolio ašaras;kaip baigėsi fantastiški pinigai:prasidejo nemalonumai darbe ir šeimoje...Atsiribojimas- atskiruose kambariuose:barniai ,stresas ir vienoje iš tokių naktų jis mire ;širdis sustojo ,o jam buvo tik 38m..Ji miegodama kitam kambaryje negirdejo ....
( būdama sesele neatskyrė agonijos nuo knarkimo)...
Dar jauno vyro istorija: tada verke ir prašė ,kad išklausyčiau ,buvo ant ribos ,gyvent nenorejo ir ,tai nebuvo girto vyro svaičiojimai..Grižęs po eilines biznio komandiruotes randa žmoną su kitu....
Panaši kaimyno istorija ,tik po skyrybų jis nemato prasmes toliau gyventi ir užbaigia savo gyvenimą. ...ir dar daug panašių ...taip ir VYRŲ sužeistos širdys irgi verkia!Geriau tegul verkia,o nei atima sau gyvybę ar įklimpsta i alchoholio liūną ,TAIP:skausmą reikia išverk, išrek (miške) apsikabinus stiprų medį... (ir būtinai padekot),tai padeda !

kanarele rašė: Manau ,kad aprašytas herojus-giliai jaučiantis žmogus.Nesužinosim kaip klostėsi jo gyvenimas.Kartais mes savų susidėliot palankiai nepajėgiam.Ir ne todėl kad nemokam, nenorim ,negalim.Tiesiog gal gyvenimo pakeliaiviais pasirenkam ne tuos žmones.Kankinamės ,stengiamės,nubraukiam karčią ašarą, o galiniam rezultate-šnipštas.Idomu būtų sužynot ar tas herojus paverkė apsikabinęs medį ,anot Smilės,ir gįžo namo ar...Su nekantrumu laukiame tęsinio

O tu labai norėtum????????????//