salomeja20 rašė: O aš, pavyzdžiui, norėčiau turėti draugą... Ne žigolo, ne sugyventinį, ne sugulovą (anot Kaktuso), o draugą....

Mūsų metuose tas oficialus bendro gyvenimo apiforminimas-vargu ar be reikalingas.O ir išsilaisvinta iš tos baimės "Ką žmonės pasakys".Užtat,atsirado kitos baimės-ar su laiku nepaaiškės,kad tą vyruką teks ištrenkti lauk(vėl visokie juridiniai formalumai).Tegul vadina Kaktusas,kaip tik nori-žmogus šalia,jeigu su juo(abiems)gera ir nulemia,o ne popieriukas su antspaudu.Bendra pavardė reikšminga tik bendriems vaikams.

Danutes Jus kazkas pakeite? net keista Jusu mintis skaityti.
o ir Dautes nuomonei negalima nepritarti.

jill rašė: Danutes Jus kazkas pakeite? net keista Jusu mintis skaityti. o ir Dautes nuomonei negalima nepritarti.

Niekas manęs nepakeitė Šiuo atžvilgiu mano nuomonė visada tokia ir buvo.Jei tarp dviejų žmonių ,tikrai,yra sutarimas,kodėl jiems negyventi...Su štampu,ar be jo-koks skirtumas.
Niekada nepasikeis nepakantumas vyrų manymui,kad moteris turi pakęsti visokį nesiskaitymą,žeminimą ir pan.Tokius vyrus,nepaisant visokių ten štampų-vyt kuo toliau,ir kuo greičiau

Moteriškė nori turėti draugą, ne sugyventinį, ne sugulovą, o draugą. O jūs kažkodėl kalbat apie bendrą gyvenimą su juo. Argi mes su draugais gyvenam? Draugai/draugės ateina ir eina namo, bet kartu juk negyvena.

Gali būti moteriai draugas ir vyras, nepretenduojantis į tavo kūną, jei jis tau gimine, pvz. Bet niekad nepatikėsiu, kad pašalinis vyras su moterim draugaus šiaip sau, net nesvajodamas jos įsiversti į lovą. Tokia jau vyrų prigimtis ir prieš ją nepapūsi. Būtų keista, jei būtų ne taip...Tada suabejočiau ar su tuo vyru viskas tvarkoje

Tai,kad dabar jau nebesuprasi,kada kaip galvoti-ar tas draugas reiškia tik draugą(kaip tradiciškai suprantama)ar "išplėstine"prasme,kai jau yra ir kartu gyvenama.Nors žodis "sugyventinis(ė)"yra prigijęs ir aiškiai pasako poros santykius,bet pačios poros vengia jį naudoti.
Tas žodis "draugas"tikrai pradėtas vartoti ne vietoje,kuomet kalbama apie vyro ir moters gyvenimą kartu
,nes jo reikšmė visai kita.Žodis "sugyventiniai"nemėgiamas,nes ilgas ir nepatogus,kažkoks nesmagus.
Mano manymu labai tiktų "Žmogus".Vietoje "Mano draugas"-"Mano žmogus".Taip pat du skiemenys,o skamba nuostabiai."Mano žmogus-reiškia labai tinkamas,nes viskas puiku visom prasmėm.Mano žmogus,nes jis su manim gyvena(o ne su daug kitų).Mano žmogus,o ne "mano kiaulė"ar kitoks netikėlis.Mano žmogus,o ne "mano boba"
Temos pavadinimas skambėtų "Kodėl taip svarbu turėti savo žmogų"
Kažkas rašytų "Norėčiau turėti savo žmogų"Ir oriai,ir pagarbiai skamba ir daug reiškia...

Va čia ir aš norėčiau pritarti Danutei

Ir kaip su tuo draugu??? Ar dar yra tokių iškasenų ,,draugas vyriškosios giminės"? be jokių išvedžiojimų?)

yra yra

festa rašė: yra yra

Sida rašė: Ir kaip su tuo draugu??? Ar dar yra tokių iškasenų ,,draugas vyriškosios giminės"? be jokių išvedžiojimų?)

Mano manymu,pašmaikštavimas apie "iškasenas" netinka Nes senais laikais tokio reiškinio,kaip vyro ir moters draugystė nebuvo.Vyrai gyvavo savo ruožtu,moterys savo.Kiek teko skaityti,net mokyklose,dar visai vaikai,jie jau mokydavosi atskirose klasėse.Ir niekur(net romanuose) neteko skaityti,kad vyras su moterimi,tiesiog,draugavo
O štai jau keli dešimtmečiai,kai moterims,kažkodėl,užsinorėjo
"draugauti".Moterytės-nedraugaus jie su mumis,kad ir kaip kai kurioms norėtųsi.Draugystėje turi būti lygybė.O jie jaučiasi,ir dar ilgai jausis viršesni.Tai apie kokią,tiesiog,draugystę gali būti kalba?

faustina rašė: Na va.Padraugausi tu čia su vyriškiu.Pagersi kavytės, pasitarsi kokį sijoną pirkt,kokius barščius virt.Manau, ar anksčiau ar vėliau...Arba aš jį, arba jis mane , įsivers į lovytę...Tai ir visa filosofija...

Visada buvo ir bus distancija.
Jaunystėje ar draugės,ar aš pas jas ir nakvoti likdavom.Manau,kad taip draugavo ir kitos.Išskleisdavom sofą ir ramiausiai guldavom miegoti,nors jokios "ružavos" nebuvom.
Įsivaizduokit,kad užsibuvo ir liko nakvoti tas draugas.Ar guldysit šalia savęs ir iki paryčių dar pliurpsit apie visokias paslaptėles???
Jei jis džentelmenas,tai permiegos ant grindų.Bet jau nemanau,kad labai jau ir pusplikės lakstytumėt.
Draugiški santykiai ir draugystė-ne tas pats.

Danutes, o daug jau tokių džentelmenų sutikai, kurie mieliau gulėsi ant grindų, o ne į lovytę pas moterytę ?

anera rašė: Danutes, o daug jau tokių džentelmenų sutikai, kurie mieliau gulėsi ant grindų, o ne į lovytę pas moterytę ?

Nebuvau nusiteikus tyrinėti vyrų džentelmeniškumo laipsnio,palikdama juos pas save nakvoti Ir taip aišku,kad jei vyras siekia jausmų,o ne trumpalaikio malonumo,jis bus džentelmenas ir galvotrūkčiais nesiverš į lovą.O tiems,kas stengiasi nematyti laikrodžio,galima laiką priminti,pasakyti,kada paskutinis autobusas,ir parodyti,kur yra durys
Kalbame apie moters ir vyro vienokią(arba kitokią)draugystę.
Augau tarp berniokų,ir buvo savaime suprantama draugystė.Kartu šėliojom,kvailiojom,eibes krėtėm.Kartu "šautuvus" gaminomės,ir mokėjimas apseiti su įrankiais vėliau pravertė.Kol buvom paaugliai,tol ir draugystė buvo be požiūrių apie lyčių skirtumus.Vėliau visi pradėjom dairytis sau "meilių".Pasikeitė ir draugystės pobūdis-tapo tik draugiški santykiai.Jie vėliau liko tik pažintimis,kuomet pasilabinama ir trumpai šnektelima.O dabar,kai kurių,gal,net nepažinčiau.
Kad vyras ir moteris visą gyvenimą taip ir išsaugotų vaikystėje užsimezgusią draugystę ,turbūt,labai retas atvejis,kurį galima laikyti išimtimi.Taigi,tos "paprastosios" draugystės tarp subrendusių vyrų ir moterų,nelabai įsivaizduoju,

kažkaip,draugiškai jūs čia šnekučiuojatės.Esu maloniai nustebinta.ŠAUNUOLĖS Adventas....santarvės.ramybės,pagarbos viena kitai metas.

Turėjau tokį draugą apie kurį čia šnekama, kuris į mano kūną nepredendavo. Apie metus tęsėsi mūsų draugystė. Susitikdavom vos ne kasdien, savaitgalius leisdavom kartu, dažnai būdavo pas mane svečiuose. Užsisėdėdavo iki vėlumos, bet nė karto neliko nakvoti. Žinau kad buvo laisvas, išsiskyręs, gyveno su savo tėvais buvusiai žmonai ir dukrai palikęs butą. Taip ir nesupratau kas su juo buvo ne taip...Gal žydras, gal impotentas, o gal turėjo kokį fizinį trūkumą, kurio nedrįso man parodyti? Bet lyg ir ne, juk ir pliaže kartu būdavom.
Atvirai jo neklausiau apie intymesnius dalykus, vis laukiau kol pats pradės rodyt ženklus...Bandžiau ir provokuoti - tai paprašau, kad padėtų mano lovosd čiužinį apversti, patalynę pakeisti, tai miške begrybaujant prisigretinu - nieko nesigavo.
Sakyčiau, kad nepatinku - tai ko gi jis kas dieną skambina, kviečia tai šen tai ten, gėlytes dovanoja...
Tiesą sakant, pavargau nuo tokios draugystės. Net su geriausia drauge tiek dažnai nesusitinki , kiekviena juk turim savo gyvenimus. O su juo visai nebeliko mano buvusio laisvo gyvenimo. Lyg ir ne viena, bet vistiek viena.
Vieną dieną pasakiau jam - žinai, man atrodo, kad nieko gero mums neišeis, palinkėjau jam laimės ir atsisveikinau.
Nieko jis man taip ir nepaaiškino. Tik parašė laiške - Aš pats kaltas, kad tave praradau...

Tai va tokia istorija su tais vyrais - moterų draugais