Turėjau tokį draugą apie kurį čia šnekama, kuris į mano kūną nepredendavo. Apie metus tęsėsi mūsų draugystė. Susitikdavom vos ne kasdien, savaitgalius leisdavom kartu, dažnai būdavo pas mane svečiuose. Užsisėdėdavo iki vėlumos, bet nė karto neliko nakvoti. Žinau kad buvo laisvas, išsiskyręs, gyveno su savo tėvais buvusiai žmonai ir dukrai palikęs butą. Taip ir nesupratau kas su juo buvo ne taip...Gal žydras, gal impotentas, o gal turėjo kokį fizinį trūkumą, kurio nedrįso man parodyti? Bet lyg ir ne, juk ir pliaže kartu būdavom.
Atvirai jo neklausiau apie intymesnius dalykus, vis laukiau kol pats pradės rodyt ženklus...Bandžiau ir provokuoti - tai paprašau, kad padėtų mano lovosd čiužinį apversti, patalynę pakeisti, tai miške begrybaujant prisigretinu - nieko nesigavo.
Sakyčiau, kad nepatinku - tai ko gi jis kas dieną skambina, kviečia tai šen tai ten, gėlytes dovanoja...
Tiesą sakant, pavargau nuo tokios draugystės. Net su geriausia drauge tiek dažnai nesusitinki , kiekviena juk turim savo gyvenimus. O su juo visai nebeliko mano buvusio laisvo gyvenimo. Lyg ir ne viena, bet vistiek viena.
Vieną dieną pasakiau jam - žinai, man atrodo, kad nieko gero mums neišeis, palinkėjau jam laimės ir atsisveikinau.
Nieko jis man taip ir nepaaiškino. Tik parašė laiške - Aš pats kaltas, kad tave praradau...

Tai va tokia istorija su tais vyrais - moterų draugais

Tikriausiai žinote??
Kiekvienas vyras ilgisi moters, kurios niekada nesutiks. Tas, kas tai supranta pragyvena ramybėje, tas kurs ne – paskęsta ieškojime. Laimingas tas kuriam nereikia ieškoti.

O laimingiausias vyras tas, kuris nepaskęstas filosofiniuose marazmuose

Estela, lauki kol atsiras? Tau gali tekti ilgai laukt, o gali ir visai nesulaukt Aš tai pati ,,kabinu'' man patinkančius vyrus ir pakabinau vieną tokį vyruką. Bet jis mane tikrai nepadarė laimingesne, nei buvau. Tiesiog noriu ir turiu, jei nenorėčiau- neturėčiau