Nebuvo planetoje žmogaus-
Nebuvo laiko.
Atsirado žmogus.
Jis daug ką išgalvojo.
Ir laiką... { A. Z.}

Niekas nežino kiek jam laiko skirta, todėl jį ir reikia tausoti.Laiko turi užtekti viskam- pareigai, darbui, šventėms, draugystei ir, aišku, meilei.

Pradžioje nebuvo nieko apčiuopiamo, tik tamsa, tyla ir potencija. Tamsa (juodoji materija),- todėl, kad nebuvo šviesos; tyla (ramybė),- kad nebuvo chaoso, o potencija (energija),- todėl, kad dieviškoji jėga buvo ramybės būsenoje. Tyla ir Tamsa pagimdė Mintį, o Mintis - Protą. Protui susijungus su Potencija atsirado Pirmapradis – Dievas Tėvas, kuris ir davė pirmąjį postumį vistymuisi-evoliucijai.
Pirmapradžiui tarus „Amen“–tebūnie, atsirado dangūs su savais dievais-eonais ir Visata su visom planetom, ir galaktikom. Laikas neegzistavo – nebuvo kam jį matuoti.

julo2.....jūs labai protingas žmogus pagarba.O aš pasakysiu štai ką gal ne visai i temą,bet......tai mano anūkes išsakytas perliukas[jai dar nera 4 metukų]LAIKRODIS-skirtas tam,kad suskaičiuotų laiką iki mirties

Man Daivikės anūkės laiko apibūdinimas tikslesnis, nei samprotavimai apie Dievą ir jo išradimus.
Jei kalbėt apie Dievą, tai juk laikas jau buvo ir iki jo. Juk kiek pamenu, tai ne per vieną dieną Dievas viską sumeistravo? Kaip ten biblijoj parašyta - pirmą dieną dare tą, antrą aną, trečią dar kažką, reiškia laikas jau ir tada egzistavo ir dienas keitė naktis

Gal ir aš čia ne į temą, bet lyg ir neaišku apie ką temos autorius norėjo pakalbėt

Auguste dar jauna, ji turi laiko pamastyti.
Dievui nėra jokios praeities, dabarties ar ateities. Laikas neegzistuoja. Šią sampratą sugalvojo protas, kad mirtingiesiems būtų paprasčiau orentuotis erdvėje. Joje mes gyvename, judame, ir turime savo būtį.

julo2,Dievui gal ir nėra laiko, bet mes tai gyvename dabartyje ir ji mums priklauso,

jul02 rašė: Auguste dar jauna, ji turi laiko pamastyti. Dievui nėra jokios praeities, dabarties ar ateities. Laikas neegzistuoja. Šią sampratą sugalvojo protas, kad mirtingiesiems būtų paprasčiau orentuotis erdvėje. Joje mes gyvename, judame, ir turime savo būtį.

Gal jūs ir teisus, bet mes ne dievai, deja. Esam žmonės ir mūsų laikas šioje žemėje ribotas.
O kad laikas visumoje sąvoka reliatyvi tas tai tikrai. Va jums aš dar jauna, o kažkam jau nukvakusi babunė

Auguste, niekada daugiau taip savęs neįvardinkite. Kiti tegul galvoja , bet jūs tokių žodžių ,prašau,nekartokite.

O kodėl taip griežtai, Simona? Aš realistė ir puikiai suvokiu savo amžių ir įvertinu savo galimybes. Esu jau babunė ir turiu anūką, nors ir nelaikau saves nukvakusia, šiap - pajuokavau ir tiek.
Jei rimtai, tai kiekvienas amžius turi savo privalumų, bet svarbu nepamiršti, kad jaunystės negražinsi, kaip besišakotum ir ką bevaidintum.

As irgi jau seniai, kaip mociute
Tikriausiai nemokesiu, neiseis paaiskinti tai ka noriu pasakyti. Bet pabandysiu...
Nezinau kodel, bet laiko begimas lyg manes ir nepaliecia: nesvenciu gimtadieniu (tik vardadieni), neskaiciuoju kiek man metu, veidrodyje nesistengiu pamatyti ar atsirado nauju rauksliu,...Kazkaip pavyko (manau, kad su fantastiskos psichologes Martos Nikolajevos-Garinos paskaitu pagalba)save nustatyti gyventi siandien ir dabar.
Gyvenimas svetur ismoke rengtis ir autis taip, kaip patinka ir kaip patogiau (niekas i tai net demesio neatkreipia. Tik, kai uzsivelku ilga vasarine, laisva suknele-sulaukiu vyru komplimentu).Drabuziai pasteliniu arba gana ryskiu spalvu:nieko niuraus, tamsaus. Plaukus kerpuosi trumpai ir jaunatviskai. Juos dazau pagal nuotaika: kai prasti orai ir atslenka depresucha-nusimaliavoju oranzine spalva su kokiomis nors sruogelemis-ir nuotaika pasitaiso.Vyras niekada nezino kokios spalvos mane atras grizes is darbo .Priprato . Kazkaip man visai nesvarbu, kad vilkint sortus, apnuoginu ne visai grazias savo kojas. Man patogu, o kitiems:jei nepatinka-tegul neziuri. Kai vesu-neislendu is dzinsu.
Elgsenoje laikausi tik keletos taisykliu: nepazeisti istatymu ir neizeisti aplinkiniu. Galiu is sirdies kvatotis, begioti ir zaisti su sunim, galiu siap selmiskai paisdykauti,...Galiu pasnekinti bet koki sutikta nepazystama zmogu- jeigu man tuo metu norisi pabendrauti.
Gal tas visiskas atsipalaidavimas bei kompleksu nebuvimas ir neduoda pajausti metu begsmo? Net Naujuosius metus priimu tik kaip datos pasikeitima .
O iki isvykimo i JAV buvau...O,Dievuleliau! . 38-eriu save laikiau jau senute. Rengiausi-kaip senute: grieztas stilius ir tik tamsios, niurios spalvos. Plaukai-i kuodeli. Kieno nors pasnekinta -israusdavau ir prakaitas ispildavo. Sypsotis, garsiai nusijuokti-na jau ne,negrazu, ka zmones pagalvos...
O dabar: tegul galvoja ka nori. As gyvenu savo nuosava vieninteli man duota gyvenima ir nugyventi ji noriu taip, kaip man patinka.
Nieko nenoriu izeisti ar pamokslauti, bet man atrodo, kad kompleksai, saves neivertinimas, bijojimas "Ka zmones pagalvos", kaip rudys grauzia ir eda fizines ir dvasines jegas, ivaro ligas,trumpina gyvenima,...Man irgi nebuvo lengva pasikeisti ir prisitaikyti prie svetimu tradiciju gyvenimo ir elgsenos standartu. Bet reikejo, ir tai gavosi kazkaip savaime. Tai gal kiekvienas gali atsikratyti kompleksu, baimiu, suvarzymu ir dziaugtis gyvenimu?
Gal as neteisi?

Raja, gyvenant Lietuvoje atsikratyti kompleksų daug sunkiau. Reikia labai stiprios valios, kad nekreiprum dėmesio į aplinkinių reakciją į tavo apsirengimą ar elgesį. Įmanoma, aišku, bet tada būsi ta nesuprasta "balta varna".
Nežinau kodėl mes tokie esam - nesišypsantys, paniurę, įtarūs. Visgi tiek metų trukusi izoliacija nuo pasaulio, skatinamas įtarumas ir nepasitikėjimas niekuo davė savo vaisių. Vakaruose žmonės laisvesni, atviresni, ne tokie kompleksuoti. Gal kad geriau gyvena, daugiau pasitiki savo valstybe, jaučiasi saugesni?
Džiaukis, kad gyveni ne Lietuvoj. Nors tikiu, kad kada nors ir mes pasikeisim, gyvensim geriau ir linksmiau, bet žinau - aš jau tos kitos Lietuvos nepamatysiu.

Kai griztu i Lietuva buna labai skaudu matant ir patiriant visa tai, ka isvardijo Auguste. Tik del veidu niurumo ir rustumo papriestarauciau. Vokieciai lygiai tokie patys-i veidus net baisiau ziureti.
Suprantu lietuvius:gyvenant tokius gyvenimus tokioje kosmaru valstybeje-nelabai sypsena isspausi. Bet is kur atsirado tas nesvietiskas pavydumas? Kai augau jo lyg ir nebuvo.
Lietuva nesvietiskai grazi: zvalgantis ir akys, ir dusia dziaugiasi, ilsisi. Bet, visur, net graziausiuose kampeliuose, ore tvyro kazkoks slegiantis jausmas (gal dvasia?), nuo kurio norisi kuo greiciau pabegti.
Auguste, Jus absoliuciai teisi: pasitikejimas valstybe, kai zinai, jog atsibudes neperskaitysi apie nauja idiotiska, zmones zlugdani istatyma, duoda saugumo, atsipalaidavimo ir savotiskos laimes jausma.
Zinojimas, kad taves ar tavo namu neapvogs, neapiples, kad piemenys gatveje nesumus,...-tai taip pat laimes sudetine dalis. Zinojimas, kad kiekvienas gyvena savus gyvenimus ir niekam nerupi, kaip tu apsirenges, kuo dirbi,...irgi laimes dalis.
Mudvi, Auguste, dar visai jaunos ir t ir as tikiu, kad kada nors sugryzus i Lietuva, neprispaus tas baisus ore tvyrantis liudesio ir nevilties jausmas.
O cia vienas liudnas vaizdelis is Lietuvos.
Buvo uzpraejusiu metu ziema. Slydu. Is parduotuves isejo senute su lazdele ir su baime ziuri i laiptus-apledejusius, nepabarstytus. As jai sakau:"Leiskit Jums pagelbeti nulipti",- ir paimu uz parankes. Senute ima saukti ir mane musti su lazda. Subega zmones, iskviecia policija: pasirodo, kad as is senutes ranku norejau isplesti rankinuka su jos pensija. Sunkai, bet pareigunams irodziau, kad tai buvo tik mano geras noras pagelbeti.

Mam atrodo jus greiciau iseisit is proto befilosofuodamos nei is vienatves mergelikes negalima taip giliai kapstyti gyvenimo teoriju, amzius nebe tas

Na, nėra mūsų Lietuvoje jau taip blogai. Na, nesišypso sutiktas žmogus. Gal jam kas tuo momentu atsitiko? Man, pvz. amerikonų dirbtinės šypsenos nepatinka...Negi vaikščiosi visą laiką išsišiepus...

Vis tas laikas. Pradedu suprasti, kad jis visai nekaltas. Čia mums- lietuviams reikia keistis.Gal dažniau į vaikus žiūrėti ar ką.Jie taip tiesiai šviesiai viską išsako ir savo supratimų tvirtai laikosi.