Manau, kad portale apsilankantys senjorai, ir ne tik, turi didesnę ar mažesnę bendravimo patirtį. Juk kiekvienam iš mūsų teko ne su vienu ar viena šnektelėti telefonu, ar, tiesiog, susirašinėti el.paštu, kol susivokiame yra prasmės susitikti su žmogumi ar ne.Nenoriu kalbėt apie bendravimą apskritai, nes jis labai įvairus, priklausomai nuo žmogaus kultūros. Šiuo atveju noriu pasidalinti pamąstymais apie atsisveikinimą, todėl ir kreipiuosi retoriniu klausimu- ar teko kada nors išgirsti, na, pvz.: atsiprašau, tačiau dėl tos ar kitos priežasties mūsų keliams nelemta susikirsti, arba,kad kas nors paskambintų,trumpai tariant, tam, kad atsisveikintų.Man neteko, o Jum?.Nori nenori, peršasi mintis, kad mes čia kaip kokie zuikiai bijantys šviesos, neriame į krūmus, kaip rusai sako, bespardonno.Po to, tur būt neverta nė stebetis, kodėl daugeliui virtualios pažintys yra tai apie ką, geriau viešai nekalbėti.

Prekseda, gal galima konkrečiau - kokios čia gali būti grėsmės, kad reikia to atsargumo? Ką jūs turit uomeny, gal kokį pavyzdį galit pateikt? Tikrai net neįsivaizduoju kas tai galėtų būti.

Virtuali erdvė-tai galimybė atsipalaiduoti.Čia,kur niekas nepažįsta,atsiranda galimybė būti pačiu savimi,kur nereikia dėvėti kaukės(nors galimas ir variantas,kad kaukė užsidedama)Būdamas be kaukės žmogus ir atsiskleidžia visame gražume.Tada turime pasirinkimą,kaip vertinti.Jei žmogaus savybės mepriimtinos,atmetam vos keliais žodžiais persimetę.Ir tai puiku,nes negaištamas laikas.