Manau,šioje temoje be konkretaus pavadinimo,kiekvienas galėtų pasisakyti jam rūpimu klausimu,sužinoti kitų nuomonę,po to apmąstyti.

Ar man tik taip atrodo,kad dabar žmonės labai susvetimėjo?Sovietmečiu,lygtai,buvome draugiškesni,jautresni,labiau linkę vieni kitiems padėti.

Šitą ir aš pastebėjau. Nors atgauta laisvė, bet padidėjęs išskaičiavimas ir pasikeitęs požiūris
į žmogų /negerąja prasme/.Galbūt ir tas susvetimėjimas, kaip baimės išdava.

Aš apie tą patį---------tik kitu kampu. Kaip jums bendraujasi su šeimos nariais metams begant???Klausiu apie brolių,seserų santykius.

Irgi geras klausimas.Bet,čia aš nelabai turiu ką pasakyti-Mūsų santykiai(išskirus vaikystės peštynes)nusistovėjo normalūs.Taip ir laikosi.Pasikeitęs valstybinis modelis to niekaip neįtakojo.

Deja, pasigirti negaliu. Tai ir yra liūdniausia, o gal greičiau- skaudžiausia.Retas , kuriam tenka tai išgyventi.Žinau tik tiek, kad mokant svajoti mažiau galvoji apie nevykusią padėtį.

Sovietmečiu buvom biednesni,bet buvo kažkoks stabilumas ar kaip pavadint. Sėdėjom už tos geležinės sienos, kas daros kitam sviete nematėm ir galvos dėl to neskaudėjo.
Dabar kiti laikai, išgyvenimo laikai. Kas praturtėjo, kas nusigyveno. Labai jau ryškus skirtumas pasidarė tarp žmonių. Bent jau mano jaunystėj, tuo labiau vaikystėj kiek pamenu nesijautė jokio skirtumo kas yra kas. Ar tu direktorius, ar koks mechanikas, buvom tik kaimynai ir draugavom visi.

Nors ką galim čia kalbėt, pensininkės Gal jaunimui visai taip neatrodo, kaip mes čia bėdavojam.

Kas dėl santykių su giminėm tai kiek matau, tai daugiausia nesutarimų tarp brolių-seserų būna dėl turto, palikimo.
Susiėda dėl žemės, pinigų, sodybų ar dar ko taip, kad pažint vieni kitų nenori.

Geriausia, kai nėra ko dalintis - tada ir bartis nėr ko

Turbūt,Augustė teisi,sakydama,kad jaunimui taip gal neatrodo.Tiems,kurie jau gimė ir augo kitoje santvarkoje-jie susikūrė naujus,kitokius santykius.Mano sūnus,kuriam dabar virš 40-ties,dar prisimena tuos istorinius įvykius,ir kaip kito žmonių bendravimas,todėl gali palyginti.Anot jo-vienaip buvo geriau tuo metu,kitaip- šiuo metu.Tuomet su žmonėmis buvo paprasčiau,jie buvo,galima sakyti-kaimyniškesni,pakantesni,nes nelabai turėjo galimybių skųstis dėl niekų.O nueiti pasiskolinti druskos galėjai net pas tuos,su kuriais tik abipusiais pasisveikinimais pasikeisdavome.
Gaila,bet žmonės ,regis,tapo uždaresni,kiekvienas žiūri ,išskirtinai,savo interesų.Dabar,net krūmą sodindama ,pirmiausia žiūriu visus normatyvus,kad kaimynui neužkliūčiau ,kad,aplamai,kas nors dėl ko nors netaptų pretekstu prikibti.Žodžiu,pamažu formuojasi įprotis saugotis.

Na taip, kad nesudaryti sau nereikalingų problemų, taisyklių verta laikytis. Maža kas kokiai kaimynkai už tvoros nepatinka pas tave, taisyklių nepažeidei ir esi ramus. Turiu tokią kaimynę sode, tai dėl kelių cm žemės gatava buvo gerklę pergraužt. O kai atėjo matininkai, pasirodė, kad ne mes pas ją, o ji į mūsų teritoriją įlindo. Dabar stovi tvora ir man ramu. Toks jau žmogus pasitaikė, nieko nepadarysi.

Kad taisyklių geriau laikytis,aš jau įsisąmoninau.Nes nežinai,kada dėl kokios smulkmenos susibarsi su kaimynu,su kuriuo vos ne giminėmis būta.Ir nesvarbu,kad anksčiau jis pats kažką leido-vėliau tai,kas buvo leista-gali užkliūti mirtinai.Bet ne visiems gyvenimo atvejams yra surašytos taisyklės.Jau prieinama iki absurdo.Kad ir toks atvejis-sraigių perdirbėjai išpylė likusius kiautelius į lauko keliuko duobes.Tai kas iš gamtos,supylė atgal į gamtą,galvodami,kad plius ir daro gerą darbą-palygina keliuką.Kažkam užkliuvo-nepatiko,kad po kojomis jam einant traška.Prirašė skundų,gamtosaugininkai turėjo reaguot,nors ir patys supranta,kad gamtai jokia žala nebuvo padaryta.Uždėjo baudelę,kad ir simbolinę.Dabar tie perdirbėjai dalina kiautus į kairę ir į dešinę,kad tik atsikratyt.O imantys jau patys galvoja,kur pilt,ar nepilt,kad neužkliūtų.
O ką daryt,jei matai sužeistą žmogų?Gelbėt jį,ar leist numirt?Mat tas išgelbėtas po to gali apskųst,kad jam pagalba neteisingai buvo suteikta...Aš dar pagalvočiau.Nebent-žgutą dar išdrįsčiau uždėt.

Šiuolaikinis žmogus išvydęs nelaimę išsitraukia telefoną,bet ne tam kad pakviestų pagalbą,o tam kad nufilmuotų ir paskelbtų "feisbuke"
Sutikę pažįstamą anksčiau nukeldavo kepurę,dabar gi- ištraukia ausinę,o jei žmogus gerbiamas tai išsitraukia abi

Yra patarlė-gerais norais kelias į pragarą grįstas.Šiuolaikiškiems santykiams labai tinka.Jei anksčiau,pamatęs rūkstantį automobilį žmogus pultų nedvejodamas pagalbon automobilyje esančiam žmogui,tai dabar sudvejotų-ar ištrauktasis po to ,vietoj dėkingumo,nepaduos į teismą su pretenzijomis,kad traukdamas gelbėtojas sužalojo jam stuburą.Liūdna,bet nepasitikėjimas vis labiau įsišaknija,nes nežinai ko tikėtis,kai nutikusi nelaimė tampa pretekstu pasipelnyti.

Viskas labai fainai čia jūs šiandieninį žmogų ir santykius su kitu žmogum.Manęs šiandieniniai santykiai nebedomina, tik domina, kaip gyvens mano vaikai ir anūkai. Bet pabandykite ne pasekmes konstatuoti, o rasti to vadinamo "šiandieninio gėriom ir laisvės" šaknis . Pavarom diskusiją iš esmės ,įpinant ir politiką, jog ne viena kartais su kaiminka ir apie politikierius pašnekate. Tai kur viso to gėrio šaknys?

Esmė globalizacijoje ir kompiuterizacijoje ir nieko čia nepakeisi. Jaučiu kaip "kaktusas" norėtų pakiršinti dėl atgautos laisvės ir galbūt puoselėja nostalgiją geležinei uždangai,bet,kaip sakė vienas poetas "nebeužtvenksi upės bėgimo". Sutikit ir patys mieliau parašot sms arba"pasiskaipinat" užuot nuvažiavę aplankyti ar parašę laišką.

Žmonių susvetimėjimą,lygtai,pastebime dauguma.Manau,čia daug veiksnių.Nuo pradžių pradžios-vaikų auklėjimo šeimose,darželiuose,mokyklose.Kaip dažnai dabar girdime-MYLĖKITE SAVE.Štai ir pradėta tuo vadovautis,nesigilinant į esmę.