Girdėjau tokį posakį : "Amoralu yra ne skyrybos, bet gyvenimas kartu be meilės" Kaip Jums toks išsireiškimas ?

Negalėčiau paskyti, ar tai moralu, ar amoralu. Bet kad tai yra savęs pasmerkimas egzistencijai, o ne gyvenimui (tiek moteriai, tiek vyrui), žinau iš savo asmeninės patirties, deja..

Kas amoralaus galėtų būti skyrybose?...Amoralu yra gyventi santuokoje,o savo poreikius tenkinti su kitais.

danutes rašė: Kas amoralaus galėtų būti skyrybose?...Amoralu yra gyventi santuokoje,o savo poreikius tenkinti su kitais.

O gyvenimas teko savo vaga....ir jokie čia moralizavimai nepadės )

,,Ir vilkas sotus, ir avis sveika" ...))



Kada baigsis pilnatis??

"...ir vilkas sotus,ir avis sveika"
Gali būti ir kitaip-avis sveika,o vilkas lieka alkanas...
Skyrybos-bent jau sąžininga.Nesuprantu,kam reikia vilkti kažkokį beprasmišką jungą...Kaip aš sakau-vedybos gerai,bet skyrybos dar geriau

danutes rašė: "...ir vilkas sotus,ir avis sveika" Gali būti ir kitaip-avis sveika,o vilkas lieka alkanas... Skyrybos-bent jau sąžininga.Nesuprantu,kam reikia vilkti kažkokį beprasmišką jungą...Kaip aš sakau-vedybos gerai,bet skyrybos dar geriau

Vedybos gerai - kai visi sotūs ir laimingi ))

Sida rašė: danutes rašė: "...ir vilkas sotus,ir avis sveika" Gali būti ir kitaip-avis sveika,o vilkas lieka alkanas... Skyrybos-bent jau sąžininga.Nesuprantu,kam reikia vilkti kažkokį beprasmišką jungą...Kaip aš sakau-vedybos gerai,bet skyrybos dar geriau Vedybos gerai - kai visi sotūs ir laimingi ))

Pritariu Sidai

nebemoka dabar nei mylet nei gerbt vienas kito

Sida rašė: danutes rašė: "...ir vilkas sotus,ir avis sveika" Gali būti ir kitaip-avis sveika,o vilkas lieka alkanas... Skyrybos-bent jau sąžininga.Nesuprantu,kam reikia vilkti kažkokį beprasmišką jungą...Kaip aš sakau-vedybos gerai,bet skyrybos dar geriau Vedybos gerai - kai visi sotūs ir laimingi ))

Manęs vis neapleidžia mintis,kad su ta laime padėtis skurdoka.
Turiu draugę,kuri vis teigia,kad jai gyvenime pasisekė,kad turi tvirtą šeimą.Palinksiu galva,nes nesinori priminti kai kurių jos šeimos atvejų,kuriuos man pati ir yra išsakiusi.Dar ir kai paskambinu,jaučiu,kada vyras namie,kada jo nėra-pagal tai,kaip vystosi mudviejų pokalbis.
Visiškai ją suprantu,kad jai aktualu išsaugoti šeimą,nes turi neįgalumą.
O man vis kyla klausimas-tai kas yra tas gyvenimas kartu?
Pastovus manevravimas,kad nesusipykti?O susipykus-kiti manevrai-kad susitaikyti?Gyvenimas kartu-tai pastovus stresas?

Kiek žmonių, tiek likimų, tiek patirčių.....O tos patirtys ateina su metais, pamažu.. Laimingi tie, kurie gali pasakyti - gyvenau..kitu atveju telieka palinkėt optimizmo.. Ir žodžių - po tamsos būna saulė, viskas bus gerai. juk turi būti kažkada gerai..

Perskaičiau Salomejos žodžius ir vėl susimąsčiau...Buvo laikai,kai šeimos gyveno,nepaisant nieko.Kaip sako-buvo visko...Taip buvo priimta.Štai jau beveik pusė amžiaus,kai prasidėjo skyrybų bumas,rodantis kad požiūris "būna visko" tampa ne lemiančiu veiksniu.Šeimos,kurios neišsibėgiojo,irgi neslepia-buvo visko.
Tai,gal tai yra etapas,kuomet persiformuoja šeimos santykių supratimas?Pasikeitus žmonėms,visuomenei,atsirandant naujoms pažiūroms,bet dar neišnykus senoms-gaunasi per daug nesusikalbėjimo.

Nesusikalbėjimas gaunasi tada, kai nėra bendro tikslo ir labai skiriasi pažiūros į viską. Manau dėl to ir skiriasi žmonės. Kartu gyvenantys žmonės turi panašiai mąstyti ir vienodai tobulėti. Jei vienas eina pirmyn, o kitas taip ir lieka miegoti ant "laurų", manydamas, kad niekas gyvenime nesikeičia ir užtenka jo buvusių nuopelnų - nieko gero iš to nebūna.
Jaunystėj šeima kuriama vienam tikslui, vyresniame amžiuje jau tikslai kiti. Bet visumoje tai manau niekas negyvena kartu tam, kad apsunkint sau gyvenimą. Jei minusų bendram gyvenime yra daugiau, nei pliusų - kam tada kankintis?
Kad visko būna šeimoje, tai jokia naujiena. Juk sueina į krūvą du visai svetimi žmonės, prisiderinti ir prisitaikyti reikia laiko. Tik jauniems tai lengviau einas, nes laiko turi pakankamai, by tik būtų abipusiai jausmai ir supratimas. Vyresniam amžiuje daug sunkiau. Jau nebėra tiek kantrybės, o ir laiko gaila tam prisišlifavimui. Norisi ramiai gyventi. Be stresų, nervų, santykių aiškinimosi. Sudėtinga jau keistis, tuo labiau, kažką keisti pagal save.

Pritariu Augustei. Norisi ramybės. Galima ir pakeisti vieną kitą įprotį ar nuostatą. Jug esam jau su patirtim ir suvokiam, kad marškinių plėšymas ant krūtinės prie gero neveda.

salomeja20 rašė: Negalėčiau paskyti, ar tai moralu, ar amoralu. Bet kad tai yra savęs pasmerkimas egzistencijai, o ne gyvenimui (tiek moteriai, tiek vyrui), žinau iš savo asmeninės patirties, deja..

Hmm... o kam save smerkt egzistencijai??)) Nebent kai vakar per TV rodė laidą ,,jei jis numirs , aš negausiu našlės pensijos...ir kokių dar ten lengvatų " )
Salomėja, Tu , kiek teko bendraut čate, esi MOTERIS, tikra ta žodžio prasme. Esi faina, ..... Jei jau tenka egzistuot su savo ,,karmajiedu" tai jau būk maloni , madam, neegzistuok...jei jis nevertas Tavęs....Gyvenk savo gyvenimą, alsuok pilna krūtine
(jis lai egzistuoja....) Suprantu, ...yra įvairių momentų kai žmonės išsiskyrę turi gyvent po vienu stogu, arba tiesiog neišsiskiria...bet dėl to....tikrai nereikia savęs pasmerkt egzistencijai....

Aš šypsausi, tu šypsaisi,

Šypsomės visi kartu!

Su šypsena per gyvenimą einu -

Šypseną praeiviams dalinu

Ir nuo to visiems smagu

Šypsokimėes....nes nežinome koks kipšiukas stebi mūsų šypseną ( o mažu ką, ims ir įsimylės mūsų šypsniuką : )))

Šypsokimės, Sida..

Gerai diskutuoti kai jau turime gyvenimo patirties.. o juk visos norėjome ištekėti, sukurti šeimą, auginti vaikus..Vienom pasisekė tai sukurti, kitos vargome ,bet išlikome ORIOS SENJOROS.. Tai pažiūrėkite kaip dabar gyvena jaunos šeimos 70 proc. tik kaip sugyventiniai ,be jokiu metrikacijų ir šliūbų.. Jie nieko jausmingo nenugyvens.. tai jiems nebus ko ir prisimintį. . o rasti žmogų kuris padės nugyventi likusi gyvenimą nebūtina, nes kainuoja daug nervų ir išlaidų.Gyvenkime sau, lankykime teatrus, parodas, megzkime, skaitykime, bendraukime vienos su kitomis, dalinkimės tai ką turim.. nerekia lepinti ir gailėti vyrų..