Nepatingėjau atsidaryti internete 10 Dievo įsakymų.Buvau nustebinta,nes pamenu,kaip mums buvo įkalta "šventes švęsk".Dabar jau sakoma švęsti sekmadienius.Viskas kinta,net tai,kas neturėtų kisti.Dar po kurio laiko,žiūrėk,atsiras ir kitokių pakitimų.
Taigi,logiškai mąstant,Kalėdas reiktų švęsti tik tada,kai jos sutampa su sekmadieniais
Bet,Velykos,visuomet tik sekmadieniais, Tai šičia nuo šventimo neišsisuksi
Tai prisikėlimo diena,išeitų,kaip ir antras gimtadienis.Bet,kažkaip apseinama be dovanų,viskas nuosaikiau.Nors,jau esu pastebėjus apraiškas,kad ir per tą šventę gali prigyti dovanų manija.Jau kaip ir prasideda vaikščiojimas vienų pas kitus su kokiu nors materialiu niekučiu rankose.
Belieka sutikti su teiginiu,kad Dievo nurodymai ir žmonių sugalvotos tradicijos neturi nieko bendro.
Bet,švęsti sekmadienius-jeigu dar ir tuos pradėsim "ŠVĘSTI"...
Tauta jau ir taip gerokai "persišventus"...

Tikiuosi, Danutes, kad apie sekmadienio šventimą kalbi ne eretiškai ironizuodama, o dėl to, kad tau daug kas neaišku. Kad būtų aiškiau, patarčiau Dešimt Dievo įsakymų ne internete ieškoti, o perskaityti Šv. Rašte, o jį rasi Išėjimo knygos dvidešimtame skyriuje. Pasigilink, dėl kokios priežasties Dievas įsakė atminti ir švęsti septintą savaitės dieną.Tai vienintelis įsakymas iš dešimties, kur Dievas nurodo žmonėms atminti. P.S va pagalvojau ar negausim pylos nuo moderatoriaus, kad diskusijų skyriuj diskutuojam tik mudvi. Bet gi mes ką, mes nieko...gražiai kultūringai diskutuojam

Čia truputis ironijos tiems,kas turi polinkį švęsti ypatingai
dažnai...
Toks paaiškinimas,kad Dievas nenurodė švęsti Kalėdų,kad jas ir tas tradicijas susigalvojo patys žmonės-mane tenkina.Bet iš to kyla kitų minčių seka...Kai kurie laisvamaniai švenčia,bet tai aiškina,kad galima švęsti,kaip vėl prasidedantį dienos ilgėjimą.Išeitų,gal buvo kadaise švenčiamas šis momentas,bet bažnyčia "Nusavino",pritaikė religinėms tradicijoms.Gal Jėzaus gimimas su tuo niekaip nesusijęs,gal jis gimė visai kitą dieną...Tiek amžių praėjo-ką čia besupaisysi...Bažnyčia,skleidžianti tikėjimo tiesas,pati nevengia manipuliuoti.
Kartą draugės,kuri tokia pat laisvamanė,bet tas šventes švenčia(bent pusę patiekalų pasigamina)paklausiau,ką jai reiškia tos šventės?Ji ilgokai tylėjo,kol rado atsakymą,kuris tenkintų ir ją pačią."Nežinau.Man patinka.O gal tai įprotis laikytis gražios tradicijos.Na taip-galima skaniai pavalgyti ir bet kurią kitą dieną.Bet nėra tos šventinės dvasios,nepriklauso kūčiukai ir
šventintas paplotėlis...Nėra tų būrimo ritualų...O šiaip,gal tik pasiduodu bandos instinktams"
Šventintas paplotėlis-juk tai jau bažnyčios indėlis į šventės tradicijas.Reikštų ji ir reguliuoja šventę,per tikinčiųjų sąmonę.
Anera,man dar labai įdomu,kaip ten pagal Šventą Raštą su ta kunigyste? Kuo motyvuojama,kad tik vyrams iki šiol buvo leista? (Dabar jau atsiranda ir moterų-pastorių)Ir kodėl jiems uždėtas tas "nelemtas"celibatas?
P.S.Nemanau,kad turėtume gauti pylos už tai,kad šia tema dabar diskutuojame tik mudvi.Normaliai ir kultūringai šnekučiuojamės,ir tikiuosi,kad dar kas nors skaito pats sau,pats sau ,gal,randa atsakymus,o gal ir savo mintimis pasidalins.

Pasak Švento Rašto, kunigų(būtent vyrų) tarnystę įsteigė pats Dievas. Apie tai plačiau galima paskaityti Išėjimo knygos 28 skyriuje(Senajame Testamente). Naujajame Testamente, pirmieji kunigystės tarnystę atliko Kristaus mokiniai-apaštalai.Daugelis iš jų buvo vedę ir tai netrukdė jų tarnystei. Šv. Rašte niekur nėra minima, kad kunigai turėtų laikytis celibato. Senojo Testamento laikų kunigai visi buvo vedę ir turėjo savo šeimos nuosavybę, kaip ir visi šiandieniniai įvairių tikėjimų šventikai(išskyrus katalikų tikėjimą). Istorinių šaltinių teigimu, celibatas kunigams buvo įvestas turtiniais sumetimais, kad galima būtų kontroliuoti ir neprarasti bažnytinės nuosavybės. O šiandieniniai vedę šventikai turi savo nuosavybę, kurią po mirties palieka šeimos nariams.

Ačiū,Anera.Kai tu aiškini,tai ir suprantama,ir įdomu.Bibliją tik pabandžiau iš smalsumo,neturėdama jokio išankstinio nusistatymo,bet buvo labai neįdomu.
Va dabar galvoju,kad gal ir man tiks ta Kalėdų šventė.Nešvenčiau,nes kai širdis tyli,nes joje nėra psichologinio motyvo,tai man buvo tolygu veidmainystei prieš pačią save.Bet,kiekvieną Kalėdų rytą pramerkus akis pirmiausia nudžiugindavau save mintimi,kad jau pailgėjo diena.O tai jau motyvas,bereikia apipavidalinti kokia nors savo pačios susikurta tradicija.
Taigi,lai žmonės švenčia,kaip nori,kad tik būtų šventiška nuotaika.
Šiaip tai tikėjimo tema man visada iškildavo begalė klausimų.Kai prisiminsiu,kurie vis neduodavo ramybės-paklausiu.

Tas biblijinis nurodymas sekmadienį švęst visai nereiškia - baliavok. Nedirbk sunkių darbų , pailsėk, o ne sėdėk prie stalo su buteliu. Čia jau mes, nuodėmingieji, pagal savo sugedimo laipsnį suprantam, kaip norim.
Pamenu, jaunystėj nuomavomės kambarį pas labai dievobaimingą moterėlę, tai ji man priekaištavo, kai aš sekmadienį vaiką maudydavau, megzti taip pat pagal ją sekmadienį negalima. Atsikalbinėjau, kad mezgimas man ne darbas, o poilsis

Auguste rašė: Tas biblijinis nurodymas sekmadienį švęst visai nereiškia - baliavok. Nedirbk sunkių darbų , pailsėk, o ne sėdėk prie stalo su buteliu. Čia jau mes, nuodėmingieji, pagal savo sugedimo laipsnį suprantam, kaip norim. Pamenu, jaunystėj nuomavomės kambarį pas labai dievobaimingą moterėlę, tai ji man priekaištavo, kai aš sekmadienį vaiką maudydavau, megzti taip pat pagal ją sekmadienį negalima. Atsikalbinėjau, kad mezgimas man ne darbas, o poilsis

Taip, Auguste, ar tikėjime ar šventime, kad ir su tuo buteliuku, visame kame reikia neprarasti sveiko proto.

Tikejimas prasideda,kai baigiasi protas.

Visos religijos zmonijai visais laikais nese kancias,asaras,karus.Tamsybe ir baime,zmoniu kvailinimas.

Mielas Gedass, nepainiok religijos su tikėjimu. Šita painiava ir yra proto neturėjimas.

Gerb.Gedai.Matau,mes bendraamžiai,užaugę tuo pačiu sovietmečio laikotarpiu.
Prieš 25 metus galvojau taip pat kategoriškai.Bet,prasidėjęs amoralus,nusikalstamas gyvenimas(kurį matau aplinkui)pakoregavo mano mąstymą.Pakirstas tikėjimas,bet neįdiegta sąžinė-tokios paskleisto ateizmo pasekmės.Anksčiau bijojo Dievo(viską mato,girdi-nubaus).Dabar Dievo nebijo,o į įstatymus nusispjauna-svarbu nepakliūti,likti nenubaustam.
Dabar jau galvoju,kad tikintys žmonės turi kuo pasikliauti-Dievas davė,Dievas atėmė,Dievas vėl padės...Neturintys tikėjimo gali pasikliauti tik patys savimi.
Nemanau,kad aš pati "rasčiau tikėjimą",bet į tikrą tikėjimą žiūriu normaliai.
O temą pradėjau truputį su ironiją,bet šiaip įdomu,kaip kas ką supranta.

Taip,tikrai,religijos nuo tikejimo labai skiriasi,juk ir as tikiu visatos protu,gyvenimu uz ribos.

... tikėjimas yra labai panašus į meilę - jo niekada negalima išgauti per prievartą (Og Mandino. Kerėtojo dovana)

Žmogus turi kažkuom tikėti, į kažką tikėti. Tikėjimas žmones veda pirmyn, tikim, laukiam...ir sulaukiam


LIEPSNOJANTIS KRŪMAS

Stoviu sumišęs – kaip Mozė – prie liepsnojančio
krūmo. Virpa raudonos lapų liepsnelės. Ruduo.
Dar nėra pašaukimo. Vis dar nėra tikrumo,
kad, sudavus lazda į uolą, ištrykš gyvybingas vanduo.

Reikia tikėti. Reikia labai tikėti,
kad, ranką iškėlus, iš dangaus imtų krist mana.
Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti –
savo gyvenimu, meile, širdim ir daina.

Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas
atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu.
Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas, didžiausias
mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.

Štai ir dabar, prie liepsnojančio krūmo sustojęs,
supratau netikėtai, jog viskas yra liepsna.
Tad ištiesiau ranką. Ir stebuklas pasikartojo:
ėmė krist pirmas sniegas. Baltas, švarus kaip mana.

(Justinas Marcinkevičius)