Paskutiniu metu per TV pastoviai rodo "maltiečių sriubos" reklamą su raginimu aukoti tam nelemtam sriubos bliūdeliui vienišiems senukams.
Gal esu nejautri storaodė, bet negaliu ramiai to matyti. Ne, ne 2-3 eurų man gaila. Piktina tai, kad like vieni bejėgiai senukai, ne kokie prasigėrę bomžai ar šiaip degradai, o daug gero savo laiku padarę šaliai, sąžiningai dirbę savo darbus, auginę vaikus, dabar kaip kokie šunys priversti laukti tos lėkštės sriubos kaip kokios palaimos...
Kas čia per rūpinimasis tokiais žmonėm? Man tai panašu į kažkokį pasityčiojimą, kai matau ekrane nusipenėjusį tos firmos vadovo feisą, apsimuturiavusį firminiu šaliku, kuris turbūt kainuoja 20 tų jų barščių bliūdelių, aiškinantį, kokie jie geradėjai.

Gal čia aš kiek ciniškai pradėjau, sutinku. Rūpintis senais žmonėm reikia,ypač vienišais, kurie jau jokių giminių neturi ir patys savim nelabai gali pasirūpint.
Gerai, paprastų žmonių pagalba reikalinga, bet argi tai išeitis? Tai tik lašas jūroje, bet ne problemos sprendimas iš esmės.
Pagal mane, tokie žmoinės išvis neturėtų gyventi vieni. Kai pagalvoju, kad ateis toks laikas, kad gal ir aš nukvaksiu ant tiek, kad lauksiu tos sriubos bliūdelio kaip kokios Dievo palaimos - gyvent nesinori...
O gal visgi ir mūsų valstybė kada nors pradės ištikrųjų senais žmonėm rūpintis?

Problemos sprendimas iš esmės,tai reikštų milžiniškas lėšas.Pensijų padidinimą iki padoraus lygio,normalių pensionatų įkūrimą,ir socialinių darbuotojų didinimą.Todėl,manau,bent artimiausius 30 metų toje sferoje jokių teigiamų pokyčių nelabai galima tikėtis.
Visiškai vienišų senukų nėra labai daug.Tokie,manau,yra žinomi,ir minimaliai jais rūpinamasi(lanko savivaldybių soc.darbuotojai)
Pesijų didinimo neverta tikėtis,o valstybės statomų jiems pensionatų-irgi(valstybė mieliau gražina kalėjimus).Į vadinamas "bogodielnias" neskuba ir patys senoliai.Bet ,kad ir nelabai noriai,ten įsitaiso mėgėjai gyventi kitų žmonių sąskaita.
Be to-tie,laukiantys tos sriubos,kartais irgi nėra taip jau baisiai skurstantys.Žinoma,užjaučiu tuos,kuriems ta sriuba būtina.Bet ,kartais,matant besibėdavojančius senukus ir pikta darosi.Kad ir toks pavyzdys-atvažiuoja žurnalistė pas tokią "varguolę",atidaro prieš tai ištuštintą šaldytuvą,ir pradeda "skiesti".Vaizdas toks-šaldytuvas tuštutėlis,o aplinka neatrodo labai skurdi.Trijų kambarių bute Vilniuje viskas yra,kad žmogus patogiai gyventų.Moterėlė virkauja,kaip šildymas visus pinigus suryja...O kas jai liepia gyventi taip erdviai?Suprantu-norisi visko-ir erdvės,ir gero maisto...Bet,šiuo metu reikėtų apsispręsti,nes visko turėti neišeina.O jei norisi išlaikyti tokį butą dėl vaikų-lai vaikai ir padeda.
Žmoniškas pensionatas(dažniausiai privatus)-ne kiekvieno nosiai.Tik pardavus brangiai nekilnojamą turtą(vėlgi,jei jis dideliame mieste)galima ten normaliomis sąlygomis gyventi,o ne egzistuoti.
Taigi-pasispausti senukai nenori,į "bogodielnias" nenori,socialinių darbuotojų paslaugų irgi nenori(nebent jau nebepasikelia).Tad eina tos sriubos net tie,kurie galėtų be jos apseiti.Ir šneka,taip kaip reikia šnekėti į žurnalisto mikrofoną.
Visi šneka...TIK...

Vienintelė viltis, jei dagyvensiu, aišku iki gilios senatvės, gal mūsuose atsiras padorūs ir prienamom kainom namai, kuriuose gyvens vien pagyvenę žmonės. Ne bagadielnios, o normalūs pagyvenusių žmonių namai kaip yra vakaruose.
Nes gyventi sentvėje taip, kaip yra pas mus dabar galima tik praradus sveiką protą ir blaivų mąstymą. Bent taip sako mano sesuo, dirbanti taip vadinamuose VIP-iniuose globos namuose. Sako, kas iš to, kad iš žmonių ima nemažus pinigus už priežiūrą- priežiūros tai nėr...Nes namai privatūs, traupomas kiekvienas euras, peronalo mažai, o gyventojai pagrinde su įvairiom negaliom. Papraščiausiai fiziškai nesugebi visų kaip reikiant aptarnaut...
Sakau, tai kas tavo manymu geriau - išsaugot sveiką protą ar nukvakt? Sako, geriau nukvakt. Kitaip pati sau galą pasidarysi...buvo ir pas juos tokių atvejų.

na ne visai sutinku su Auguste....jei žmogus dirbo visą gyvenimą, tai bent jau minimalią pensiją jis gauna. Tai sriubos bliūdeliui ir duonos riekei tikrai pakanka. Kaip teisingai rašo Danutes - daugelis senolių turi didelį gyvenamąjį plotą, kurio(jei tikrai gyvena vienas) tikrai nereikia. Bet tas nenumaldomas noras turėti "savo"...ir kuo daugiau... Kitas reikalas, kad vienišam žmogui trūksta paprasto žmogiško bendravimo...Tai gal tas bliūdelis sriubos ir yra daugiau kaip ryšys su išoriniu pasauliu, galimybė pabendrauti su žmonėmis.

Bet kodėl senoliais, kurie, anot Augustės sąžiningai dirbo ir augino vaikus, turėtų rūpintis valstybė? O kur , leiskite paklausti, šitų senolių vaikai? Gal užsienyje kala euriukus? O negalėtų saujelę kitą tų euriukų pametėt savo vargstantiems gimdytojams? Kai senoliai išleidžia paskutinį kvapą, tai paveldėti palikimo sulekia kaip varnai iš visų pasaulio kampelių. Bevaikius senolius tikrai turėtų paremti valstybė. Bet kas ta valstybė? tai ir aš , ir tu, ir mes visi kartu, kaip dainuojama vienoje dainoje...visada aukoju ir aukosiu

Euriukai dar ne viskas.Gal ir nepamiršta vaikai jų mestelt,kad senukai sotesnį kąsnį turėtų.Blogai,kad jie gyvena vieni.Todėl pritariu Augustei,kad senukams būtų tokie namai,kuriuose jie turėtų pastovią priežiūrą.Juk,vienas gyvendamas žmogus gali neprisišaukti pagalbos,kuomet laiku suteikta ji išgelbėtų gyvybę.Be to Lietuvoje dar giliai įsišaknijęs požiūris-noriu gyventi savo namuose.Senukui atrodo,kad taip jis pats sau ponas,ir kad taip jam geriausia.
Dar daug turi praeiti laiko,kad toks konservatyvus požiūris pasikeistų.Žinoma,dar ir kainos,kad "nesikandžiotų"

Čia kai kas mano, kad iš minimalios pensijos galima pragyventi...nejuokinkit. Net ir iš vidutinės nepragyvensi, neturėdamas santaupų ar pagalbos iš artimųjų.
Ir parduoti didesnį butą, įsigyjant mažą ne kažin ką išloši, kai 4 kambarių butas kainuoja panašiai kaip ir dviejų. Priklauso dar nuo rajono, šildymo kainų. Teko tuo klausimu domėtis.
Bet tie klausimai sprendžiami ne tada, kai tau jau virš 70-ies ir kai prasideda visokie alshaimeriai ir kitokie senatviniai nukvakimai.
Tai, kad esam konservatyvūs nuosavbės klausimais tas tai tiesa. Kai tas tavo butukas yra vienintelis turtas, tikrai sudėtiga jo netekti, kai nežinai kas iš to išeis. Gali likti visai be nieko, kai nėra sistemos. O ir mūsų įprotis negalvoti apie save, kai tam yra laikas, noras kažką palikti vaikams, tegul to tavo butelio niekam jau ir nereikia, daveda iki to, kad belieka laukti, kol kažks atneš tau tą sriubos bliūdelį.
Liūdna perspektyva.

Būtų toks senų žmonių kaimas, kaip pvz SOS vaikai, kur atskiruose nameliuose gyventų pagyvenę žmonės, būtų juos prižiūrintis personalas, kažkokia mediciniė priežiūra - tikrai norėčiau ten gyvent. Mačiau tokią gyvenvietę Olandijoje - tikras rojus senukams. Kaip jie ten patenka? Nagi parduoda savo namus/butus ir išsikelia.

ir aš mačiau tą miesteli Olandijoje.;)) Jau seniai audžiu svajonę kad ir pas mus kada nors toks atsiras.;)
Dar pasiginčysiu su Auguste.;) Galima išgyventi iš vidutinės pensijos...tik žinoma pakankamai kukliai.Visų pirma keičiasi mūsų mitybos įpročiai - jau nebegali valgyti (o ir nesinori)daugelio sočių bei kaloringų patiekalų, suvalgomo maisto kiekis taip pat ryškiai sumažėja. Būtina atsisakyti didelės kvadratūros buto.Mažėja poreikis o ir sveikata jau ne visad leidžia aktyviai dalyvauti kažkokioje veikloje,dažniausiai lieka pasivaikščiojimai gamtoje.;)) Na dar vaistai - čia jau nieko nepadarysi tenka pirkti.O kai dėl apsirengimo - tai manau , kad daugelis atidarę savo rūbų spintas dar drąsiai galėtų pasidalinti su kitais ten kabančiu ir dulėjančiu turiniu.
taip, labai sunku susitaikyti su tuo , kad jau negali aplankyti visu norimų koncertų ir spektaklių, negali įpirkti norimos knygos..Tiesiog tenka ieškoti mažų džiaugsmų supančioje kasdienybėje...

Prieš keletą metų, dalyvaudama Adros labdaringoj veikloj, lankiausi ir senelių namuose. Labiausiai senukai skundėsi, kad jų nelanko artimieji ir kad sunku viename kambaryje gyventi su svetimu žmogum. O šiaip ten vyksta įdomus gyvenimas: ir pasipyksta, ir susitaiko, ir apkalbinėja. O kokie meilės trikampiai....O mano sesuo nuvykdavo su spektakliais. Tai po vieno tokio spektaklio, sako priėjo senukas kokią devintą dešimtį įpusėjęs ir sako - ,,Vaikeli, gal kitų roz tu ne kamiedijų atvežk, o kokių vaidinimų aplink blectvą'' Va, mielosios mano, kas senukam diedukam rūpi senelių namuose

Na ir gerai čia paporinot. Iš tikrųjų taip Lietuvoje ir yra.Skaudžiausias senam žmogui yra bendravimas - jo trūkumas.Bet ir vėl užburtas ratas - vienas bijos į namus įsileist, jei ne kaimynas.Kitas įsivaizduos apgaulę ir t. t.Vis dėl to vyriausybė galėtų ką nors nuspręsti...

..apie kokį Valstybės rūpesti svajojate?..baikite juokauti..ei esi neįgalus ,gyveni vienas ir tau priklauso pagal Konstituciją slaugytoja taip vyriausybė sumąstė kad už slaugytojos vizita reikia pačiam mokėti jei vaikų..nors vaikai negyvena kartu.. tai apie kokią paramą senatvėje gali mastyti?

Žmonės linkę matyti vien laikinumo ražienas, bet nepamato ir pamiršta pilnus praeities aruodus, į kuriuos sunešė savo gyvenimo derlių; nuveiktus darbus, išmylėtas meiles ir paskutinį, ne mažiau svarbų dalyką - kančias, per kurias jie perėjo drąsiai ir oriai. Iš čia galime pamatyti,jog nėra jokios priežasties gailėtis senų žmonių. Priešingai,jaunimas turėtų jiems pavydėti. Tiesa, kad seni žmonės neturi progų, galimybių ateityje. Bet jie turi daug daugiau. Vietoj ateities galimybių jie turi realijas praeityje - potencijas, kurias realizavo, prasmes, kurias įgyvendino, vertybes, kurias įkūnijo - ir niekas niekad negali šios nuosavybės pašalinti iš praeities.

Atsiprašau, gal neteisingai supratau, bet jūs, Dalyte1 siūlote gyventi praeitimi? Ta prasme, kad viskas jau buvo ir dabar belieka tik guostis tuo, kas kažkada buvo? Gal kažkuria prasme ir taip, turint uomeny, kad galimybės vyresniame amžiuje jau ne tokios, kokios buvo prieš 30 metų. Po šiuo teiginiu pasirašau ir pritariu.

Bet kad jaunimas turėtų mums, seniams pavydėti - čia jau galima padiskutuot. Žiūrint koks tas jaunimas ir ar kiekvienam seniui jis turėtų pavydėti.