Teisingi Jūsų pamąstymai. Dabar ir aš taip manau. Bet tada.....

Gal i mirti reikia aplamai keisti poziuri? Ne priverstine,kai sveikas ir jaunas zmogus zusta staiga ir netiketai,kai jo artimieji buna tam visiskai nepasiruose, o ir jis sioje zemeje dar visu darbu neuzbaiges. Tokiu atveju visai kitoks skausmas, nei lydint i paskutine kelione jau pagyvenusi, sunkiai sirgusi zmogu. Juk zmogus pagaliau issilaisvino! Jam nieko neskauda, jis jau ramus ir laimingas - tai ko gi mes turim draskytis? Gailim? O ko gailim - manau, tik saves. Reiskia, esam egoistai. O kodel gi nepasidziaugt uz isejusi zmogu?
Esu girdejus, kad seniau Latvijoj taip ir laidojo mirusiji - su dziaugsmu ir linksmybem. O verke tada, kai zmogus gimdavo.
Bent jau man tokia nuostata leido ramiai ir be tragediju atsisveikinti su abejais tevais. Tetis mire nuo vezio, labai kankinosi, o mama nors niekuo ypatingu nesirgo, bet iskeliauti Anapilin jau buvo pasiruosus seniai. Tik lauke. Abu mire miegodami - vakare uzmigo ir ryte nepabudo. Paqmenu abieju veido israiskas karste - tetis ramus ramus, o mamos lupu kampuciai pakelti, lyg sypsotusi.

taip, Anzelmute, dažniausiai gailm saves, nes kaip besiruosštum, vistiek pasijunti našlaitis, sunku susitaikyti su tuo kad nėra mamos, tėčio, kurie savo tyliu būvimu suteikdavo emocinį pagrindą po kojomis...

Na, taip, protu suvokiame, kad mirtis senam žmogui kaip ir išsivadavimas.O štai širdis - kitas reikalas.Mama mums glostydavo "galveles" iki pat savo mirties, kasryt klausdavo kaip miegojome...Ir staiga viso šito nėra...Sunku, kai esi švelnus, kai emoconis švelnumas yra tarsi nuosavo kūno dalis. Nemanau, kad tai egoizmas.Būtinybė ir egoizmas - skirtingi dalykai.

Dar norėjau ta tema parašyti apie vieną pastebėjimą Norvegijoje. Dalyvavau draugų (tikrų norvegų) giminaičio laidotuvėse, velionio atminimo vakarienėje. Labai nustebino, kad ten pasisakė ir maždaug 7-8 metų vaikai. Jie labai protingai kalbėjo apie mirusį dėdę, dalinosi prisiminimais. O dabar įsivaizduokite mūsų vaikus, rėžainčius tokias kalbas. Nebent kvailai kikentų...Kažkas, matyt, ne taip mūsų auklėjime. Gėdimasi jausmų.

na nemanau kad kvailai kikentu...aplinka daro įtakos elgsenai...tiesiog pas mus dar nėra tokios tradicijos...

Manau, jog pas mus (deja!) nepriimta girti žmones - nei gyvus , nei mirusius. Kai gyvenau daugiabutyje, visada rasdavau ką gražaus kaimynui pasakyti pasilabindama. Bet daugumas kaimynų kažkaip pasimesdavo, o patys beveik niekada jokių komplimentų nepasakydavo. Ypač vyrai ir ypač vyresnio amžiaus. Gal jiems buvo gėda?

Kad nepriimta girti mirusius tai jau nesutinku. Uztenka pasivaiksciot po kapines! Argi tie brangus ir ispuoseleti kapai ne pagyrimo zenklas? Noretusi tiketi, kad is dideles meiles kape gulinciam zmogui mes tai darom, o ne tik del noro pasipuikuoti pries gimines, pazistamus ir nepazistamus...

O kad neprate mes sakyti ir tiketi kitu sakomais komplimentais tas jau yra. Nezinau kame cia esme - gal santurumas yra tautinis bruozas? Visgi esam siaurieciai, ne kokie italai

Turėjau omenyje net ne komplimentus , o natūralų pagyrimą. Juk kiekvieną žmogų dėl ko nors galime pagirti. Kartais pagiriu pažįstamus vyrus dėl jų automobilių. Jie kaip vaikai apsidžiaugia. O ir man tada smagu pasidaro. Man regis, kad pagyrus žmogų ir jam apsidžiaugus, dalis to džiaugsmo sugrįžta ir mums. Ir tai yra labai šaunu.