Sveiki, rašau gana neįprasta tema, klausimu, prašymu.. Esu Vytauto Didžiojo studentė, rašau baigiamąjį darbą apie tai, kaip išgyvenama tėvų mirtis. Kreipiuosi į tuos, kurie yra patyrę tėčio ar mamos mirtį, kai Jums buvo nuo 20 iki 35 metų ir kurie norėtų ir sutiktų su manimi pasikalbėti. Labai lauksiu Jūsų žinučių į el. paštą, kad susitartumėme dėl tolimesnio bendravimo..

Pagarbiai
Dovilė

sesyte7@walla.com

Man iš ties labai reikalinga Jūsų pagalba..

Jei tai ne blefas, tai tikrai nejuokinga. Pirma - studente itartinai sena, o antra - tokias asmenines temas nagrineti pagal mane yra marazmas.

Aš rašau tiriamąjį darbą, kaip ir minėjau skelbime.. Tai, kad Jums įtartinas mano amžius galiu pasakyti, jog nėra pasirinkimuose mano tikrų gimimo metų. Man 22m. ir esu ketvirto kurso studentė. Žinau, kad tema labai jautri, bet man iŠ tiesų reikia Žmonių, kurie sutiktų apie tai kalbėti ir padėtų atlikti tyrimą, kuris man reikalingas bakalauro darbui...

nemanau, kad tai marazmas. Mielai Tau padėčiau, bet, kai netekau Mamytės, man jau buvo 57. Nors mamos netekčiai metų nėra - net ir sentavėje jaučiamės kaip mamos vaikučiai.

Labai užjaučiu Jus dėl netekties, pilnai sutinku, jog netekčiai metų nėra, nėra ir skausmo vienodo, visi gedime skirtingai ir labai individualiai.. Dėkoju, kad suprantate šios temos rimtumą. Linkiu sėkmės.

Tai tame ir esme, kad gedime skirtingai ir individualiai.

Gal tada galit paaiskint kam reikalingi tokie tyrimai ir kokia is to kam nauda? Suvesit statistika kas kiek dienu, valandu ar metu gedi, kaip gedi, verkia ar neverkia ir t.t.? Sugrupuosit pagal gedinciuju lyti, amziu, gal tautybe, issilavinima?

As nesitycioju, bet tikrai nesuprantu tokio lindimo i dusia zmonems tikslo, nesu psichologe.

Tai būtent ir yra psichologijos bakalauro tyrimas.. Nevesiu statistikos, kalbėsiu su žmonėmis, kurie jau buvo suaugę, kai neteko mamos arba tėčio. Tai galima sakyti, kad grupė renkama pagal amžių. Tokie tyrimai reikalingi tam, kad būtų išsiaiškinta, ką patiria žmogus, kai sužino, apie tėvų mirtį, kaip išgyvena netektį ir t.t. Esmė yra tame, jog netektį patyrusiems žmonėms gana dažnai reikia specialistų pagalbos, nes jie nesusitvarko su skausmu ir jų gedėjimas pasidaro patologinis. O neišsiaiškinus, ką jaučia žmogus, su kokiais jausmais nesusitvarko, negalėtume padėti.

As visiskai pritariu Dovilytei.Kai netekau Mamos, labai norejosi su kazkuo pasikalbeti.Bet pas mus nelabai priimta guosti svetima zmogu del netekties. Nepriimta jo net isklausyti ir tai nera "lindimas i dusia".Juk kai atsiveri, tampa lengviau. O buvo pasibaisetinai sunku.Ta geriausiai suprato mano draugai uzsienieciai. Ypac vokieciai. Jie daznai skambino, uzjaute,siule pagalba....Truputi kitaip nei tautieciai, kuriems gal geda uzjausti. Teko uzuojautos ieskoti baznycioje ir cia ja turiu pagirti. Vienuolis Tevas mane isklause, labai nuosirdziai patare kaip elgtis. Ir,zinoma, patys geriausi mano draugai,tiksliau drauges. Ne veltui sakoma: nelaimeje pazinsi draugus. Beje, esu susipazinusi su uzsienio tinklapiais, tokiais kaip "praradau mama" ar pan. Ten zmones dalinasi savo isgyvenimais, uzjaucia vieni kitus. Sekmes Jums, miela Dovilyte! Analizuokite ir toliau sia skaudzia,taciau labai gyvenimiska tema!

Miela Brangute, kaip aš Jus suprantu, nes teko išgyventi tą patį. Tik buvo dar sunkiau, nes neturėjau kam pasiguosti, mano draugai iš šio pasaulio pasitraukė dar anksčiau.

Miela Leda, užjaučiu Jus kuo nuoširdžiausiai. Gaila, kad nebuvau su Jumis pažįstama, Jūsų draugė. Tikrai būčiau paguodus, paglobojus. Man tai yra taip suprantama, kaip pasveikinti savo draugus su Naujais Metais. Ne veltui patarlė:"Pasidalintas džiaugsmas - tai dvigubas džiaugsmas, pasidalintas skausmas - tai tik pusė skausmo".

Jūsų įrašai man dar labiau leido suvokti šios jautrios temos tyrimo svarbumą. Pati žinau, ką reiškia netekti vieno iš tėvų ir koks stiprus būna skausmas, kai aplinkiniai, rodos, jau pamiršo, kad mes gedime.

Labai sunki bakalaurinio darbo tema.... Ne kiekvienas norės dalintis savo išgyvenimais....Bet tai reikalinga tema, nes atėjo laikas ruošti ir psichologus ,kad sugebėtų padėti žmogui susidoroti su netekties našta. Juk ne paslaptis, kad jautresnės psichikos žmonėms tenka kreiptis i psichologus ir psichiatrus.... Artimųjų mirtis visada labai skaudi, o kai miršta tėtis ar mama iš viso nesugebi šito suvokti....JUk atrodo kad tėvai gyvens amžinai, jie neatskiriama mūsų gyvenimo dalis , nesvarbu kiek mes patys turime tų metelių... Atrodo psichologiškai tam ruošiesi, suvoki kad seni žmonės mirsta, bet tai tik svetimi....O kai miršta tėtis ar mama , viskas apsiverčia, baigiasi visa psichologija ir pasijunti kaip mažas vaikas ant bedugnės krašto.... Gal ir per daug prirašiau, tai Jū jau man atleiskit...

šia tema niekada kalbėjimo nebūna per daug.. pilnai sutinku su visais Jūsų pasakytais žodžiais..

Labai teisingai, gerbiama Runa, parašėte. Kai mirė mano mama, man buvo taip sunku, jog net norėjau palikti raštelį "išėjau pas mamą".Ir...Paskui nuvažiavau į Pažaislio vienuolyną. Nuėjau ten į maldos kambarį pasimelsti. O ten atverstas šventas raštas padėtas ir puslapis, kuriame parašyta: neleiskite Jūsų priešams džiūgaut dėl Jūsų nelaimių". Kadangi, kaip ir dauguma žmonių, turiu kelis priešus, tai ir pagalvojau: na ne, tikrai nesuteiksiu preteksto apkalbom ir džiūgavimam. Keisti kartais būna atsitiktinumai.

Miela, brangute, kažkada dar mokykloje perskaičiau knygą "Žmogus miršta vienas"... Tada daug ko joje nesupratau, bet šita frazė visam gyvenimui įstrigo į mano samonę. Su laiku ji pasipildė ..."žmogus išgyvena ir miršta vienas" ..Visada turi išlikti stiprus, nes jei viena kartą leisi sau būti silpnas- labai daug ką prarandi...Visų pirma pasitikėjimą savimi...Va tokie mano pamastymai...