Taip, taip, tikrai pykčio savyje laikyti negalima, jį būtina paleisti, o kaip tai padaryti - čia jau kiekvienas sprendžia kaip jam geriau. Didėjant pragyventų metų skaičiui supratau tik viena- man gyvenimas duotas ne tam, kad pykti, nervuotis ir tokiu būdu dar labiau sutrumpinti tą akimirką, vadinamą GYVENIMU- kuri man yra duota. Manau, kad ten, kur daugiau tolerancijos kito nuomonei, kuri kitokia nei tavo, ten nelieka vietos pykčiui. Vienoje maldoje radau tokius žodžius:"Viešpatie, suteik mums jautrumo, kad mylėtume išmintingai, dosnumo, kad mokėtume atleisti, ryžto, kad kasdien vienas kitą priimtume kaip Tavo dovaną" Taip gyvenant pykčiui vietos tikrai nelieka. Manau, kad pyktis daugiau kenkia tam, kuris pyksta, o ne tam, ant kurio pykstama, nes dažniausiai tas antrasis to net nenujaučia.