jore.ju rašė: Gražus žmogus...galvojau.... Kai žmogus įdomus, turi ką pasakyti, moka pasakyti, jame yra tikrumo, šarmo, paslapties, kažko įpatingo, dėl ko norisi su juo bendrauti , suprasti. Žmogus , tai knyga. Knyga graži, tik ne visada įdomi. Tokie tie pamąstymai.

Grožis nėra vertybė moralinėje kategorijoje, grožis žmogų tik puošia. Kaip viršelis knygą.O knyga yra gyvenimas , žmogus jame - tik personažas.

violeta18 rašė: MAn cia kazkaip naiviai juokinga...

Violeta,tai parašykit nenaiviai ir, kad nejuokingai būtų ?

anera rašė: O jei veidrodis kreivas? Kaip tada?

Tada belieka nueit pas kaimyną pasiskolint veidrodį

violeta18 rašė: Kartoju.visais laikais grozis uzkariauja pasauli.visiems malonu matyti grazu zmogu visapusiskai.

Visapusiškai gražų žmogų matome tik veidrodyje, daugiau niekur

Graži arba negraži - tokiais kriterijais vertinau paneles dar būdamas mokinukas.Dabar, po daugelio dešimtmečių, manau, kad grožis, kaip vertinimo kategorija, net netinka žmogui esmingiau apibūdint, nebent išskirt atskirus požymius, kaip pvz.gražios akys ar graži šypsena.Bet visumoj suvest į gražu - negražu, na tai pernelyg vaikiška. Juo labiau,brandžiame amžiuje.Mes esame labai įvairūs,subjektyvūs savo požiūriais,žinome, ko ieškome, turime lūkesčių ir keliame reikalavimus priešingai lyčiai.Ir suvokiame, kad idealių nėra.

Alkį jaučiu.Sunku apibrėžt,kokį...Galbūt, nuolatinį, bet dar ne distrofišką.
Keliauju su draugais,daugiausiai po Lietuvą ir braliukus.Prioritetą teikiam vietoms, turinčioms įvairių sąsajų su literatais, poetais, žymiais lietuvybės puoselėtojais.Praeitais metais malonūs atradimai buvo Skuodo, Rokiškio kraštai.Labai norėčiau aplankyt Donelaičio Tolminkiemį,bet vis nepavyksta.

??? rašė: Kas čia per pažinčių portalas? Prisijungia visada tie patys.Nėra su kuo bendrauti, miręs reikalas. Įsivaizdavau kitaip.

Vau, kiek pagiežos Kas juokingiausia, kad kažkoks susimovęs anonimas (- ė ) priekaištauja pažintiečiams dėl to, ko nedaro pats.Tai įkelkit čia savo anketą, diskutuokit, ieškokit bendraminčių, siūlykit pokalbių temas, juk portalo sėkmė priklauso nuo kiekvieno jį lankančio, jame prisiregistravusio aktyvumo.O iš pasalų žvilgčiot ir kritikuot, manau, tai yra negarbinga.

Na, gal paštas vėluoja ...

O kur mes dabar esame pasijungę ? Ar ne internetinių pažinčių portale ? Vadinasi, realus dalykas.

Nereikia vakare sočiai prisikirst Taip pat rekomenduojama prieš miegą pasivaikščiot gryname ore

Labai nerealu , kad vienoje personoje tilptų tiek dorybių ir nei vienos dėmelės.Turbūt, net Kristus nebuvo toks teigiamas, jei jis buvo istorinis žmogus.Skaičiau daugelio didžiųjų ir įžymiųjų vyrų biografijas ir dėsninga, kad jų gyvenimuose būta tiek juodo , tiek balto.Teisingai sakoma, kad kiekviename žmoguje nuolat kovoja du vilkai ir nei vienas niekada galutinai nenugali.Viskas gamtoje sudaryta iš priešybių.Mes,žmonės - ne išimtis.Jos sukuria įtampos laukus, kuriuose vyksta mūsų dvasiniai konfliktai.Jei visi vyrai būtų tokie teigiami, apie kokius jūs, Danutės , svaičiojat , jie būtų šleikščiai nuobodūs.Jums nerastumėt širdį veriančių istorijų moteriškuose žurnaluose, nebūtų parašyti dramatiški romanai, sukurti įmantriausi scenarijai kino filmams ir muilinoms operoms, nes visi vyrai vaikščiotų visą gyvenimą meiliai susikibę už rankų su savo freilinomis, balti ir pūkuoti, saldūs ir sušukuoti kaip kokie teletabiai.

danutes rašė: Pritariu Odisejui."Tikras vyras"(tikra moteris)tik tušti žodžiai."Geras žmogus"-daug priimtinesnė sąvoka.Nors tas gerumas-vėlgi,kiekvieno vis kitaip suprantamas. Pažinojau tokį girtuoklėlį-žmogiškojo gerumo turėjo apsčiai.Nepraeidavo nepaglostęs katės,ar šunioko.Nepatingėdavo net pasilenkti,kad patrauktų nuo takelio sraigę,net bėdon pakliuvusiam vabalui pagelbėdavo. Tačiau-buvo nepralenkiamas tinginys.Kaimynai jam pasiūlydavo po bulviakasio susirinkti bulves,likusias sukultivavus lauką-neprisirinkdavo.O žiemą vaikščiodavo po trobas,prašydamas daržovių.Tik dėl to jo širdingumo ir gaudavo.Net smulkių pinigų žmonės "paskolindavo",nors puikiai žinojo,kad neatiduos.Tačiau, gyventi kartu nė viena moteris nesutiko,nes vien gerumo gyvenime nelabai užtenka. Manau-gyvenime reikalingi TIKRI ŽMONĖS.Į šią sąvoką telpa daug daugiau-visi vertingi ir žmogui privalomi bruožai.

Įdomiai čia jūs, Danutės, selekciją atliekat Tai pavardinkit, kokie bruožai žmogui yra privalomi, o kurie - nebūtini ? Ir pagal kokius kriterijus reitinguot žmonių charakterius ?

Danutės, puikiai rašot, bet jūsų braižą labai gadina tokie '' dasigyvenom ''

Pritariu Anerai,kad sąvoka '' tikras vyras '' - fikcija,tušti žodžiai.Kaip ir '' tikra moteris ''.Prasmingiau skambėtų tiesiog geras vyras ar geras žmogus - kiekvienam suprantami apibūdinimai.O šiaip kiekviename vyre to '' vyriškumo '' būna lygiai tiek, koks jis atrodo kitų akyse, tsakant, kiek žmonių ,tiek nuomonių.Pačiam save objektyviai '' įsivertint '', turbūt, neįmanoma.O ir nereikia, nes žmogus atsiskleidžia ne veidrodyje, o sociume.

Just.Marcinkevičius kažkada rašė : laimė ir džiaugsmas yra prisiminti baltą vaikystės drabužį...
Nežinau, ar vaikystės ,jaunystės metų prisiminimus galima vadint įpročiu, bet tomis trumpomis minčių ekskursų į praeitį akimirkomis jaučiuosi laimingas.Atsijungiu nuo šiandienos pasaulio, nuo susenusio savo kūno ir atvaizdo veidrodyje, nuo skausmų ir ligų, nuo kasdienių rūpesčių ir nesibaigiančių ateities planavimų.Atsiverčiu senus dienoraščius, senus albumus , žiūriu į pageltusias nuotraukas,matau jose save - pirmokėlį, įsikibusį į ranką dar jaunai mamai, virpantį tokį, išplėstomis akutėmis žvelgiantį į kažką...Kitose - jau vyresnis.Tempiu viena ranka sesutę, kitoje - medinis šautuvas.Paėmiau ją į '' nelaisvę " Mokyklinis albumas : visa klasė , vienuoliktoji ''b '' sėdim chemijos kabinete.Mergaitės - susimąsčiusios, susikaupusios, lyg liūdinčios.Mes, bernai, šelmiškai prasiviepę,lyg tardamiesi iškrėst kokią išdaigą. Ar tik ne paskutinio skambučio dieną ? Ech, toji mokykla ! Ko tik nebūta,kuo negyventa, nesvajota, kaip neišdykauta.
Pirmieji jausmai, kuriuos dar sunku suvokti,krečiantis širdies virpulys vos prisilietus prie klasiokės peties.Kokio nebepatiriu jau daugybę metų.Galvoju,kad jaunystėje ne tik kūnu buvau jaunas ir žalias.''Jauni '' buvo ir jausmai, emocijos, besiformuojantis dvasinis pasaulis, ir nuo menkiausios aistrų kibirkštėlės norėdavosi '' lėkt per lūžtantį ledą ''.
Manau, mūsų laimės pajautą visuomet įtakoja kiti žmonės per pačias įvairiausias gyvenimo situacijas, neįsivaizduoju laimingo nieko nemylėjusio ir nemylinčio žmogaus.