Likimas susiklostė taip,kad po vyro mirties išvykau į užsienį,nieko nenorėjau matyt,girdėt. Bet teko grįžti,nes netekau tėvų. Gyvenu tėvų sodyboje,bandau kurtis,nors nežinau ar man to reikia. Nesiruošiu apsistoti visam laikui. Esu iki "kaulo smegenų" miestietė,nemėgau žemės darbų, nedirbu ir dabar esant Lietuvoje. Mažas kaimelis,200 gyventojų,gausybę išsiskyrusiu jaunų ir vyresnių moterų, našlių. Vienišos,kankinamos vienatvės. Nuėjau į biblioteką,apsidžiaugė nauju veidu. Bibliotekininkė -našlė,likimo draugės.Kalbuosi su bendruomenės pirmininke,sako vienišės dejuoja,bet sunkiai išsijudina,ypač visoms depresija rudenį-žiemą. Jaučiu man taip pat, artėjant rudeniui. Esu bendraujanti,aplankiau kelias vyresnes našles. Pasakojo kaip pirmus metus joms norėjosi kaukti,vėliau-apsiprato. Gal per mažai laiko praėjo, nesuprantu kaip galima apsiprasti. Aš negaliu. Kol kas.
Aš ne apie tai, mieste rasčiau kur save realizuoti. Tačiau kaip su ta vienatve susidoroti kaime, vienkiemyje, kai moterys neturi transporto,pinigų. Nori,bet negali niekur išvykti. Džiaugiuosi,kad šiais laikais yra kompiuteris,internetas, bet kiti net tokios galimybės neturi,nors dar ne pensininkai. Nesistebiu,kad net protingos,gražios ,bet vienišos moterys jei turi draugių, leidžia rudens vakarus prie vyno taurės.
Mielieji, našlės ir našliai, kaip Jums sekasi susidoroti su vienatve. Ir tie, kurie išsiskyrė, neišsaugojo ar išbarstė meilę, gal nebuvo ką saugoti, juk kartais geriau tyla vienumoje, nei tyla dviese.
Našliai neteko - meilės, draugystės, bendrumo ne savo valia - staiga,netikėtai,nelauktai ir nuo to be galo skaudu. Manau ta vienatvė kitokia, ypač jei santuoka buvo sėkminga, jei iš tikro, tas artimas žmogus, be pagražinimų, buvo - nuostabiausias žemėje.
Bent jau tiek nuomonių išgirdau čia, kaime, pati tai pajutau, išgyvenau. Manau, kad visgi yra skirtumas - Skyrybos-Našlystė. Su tuo skausmu gyveni ir įveikti galimybės kaime ar mieste yra kitokios,skirtingos.
Tad ir tas susitikimas, gyvas bendravimas, buvo pasiūlytas ne šiaip sau,bet, kad mes lengviau tai išgyventume,drauge, smagesnis būtų bent vienas vakarėlis. Žinoma,kam to reikia.
Kaip Jums sekasi,našliai įveikti savo skausmą,vienatvę,ypač jei gyvenate toli nuo bet kokio didesnio centro,ypač jei tai - žiemos vakarai.Dėkui jei atsiliepsite

...zmogus nesiojasi tik puse savo sielos ir tampa tobulas tik surades ir pamiles kita, kuris turi antraja pusę. Dėl to myleti galima tiktai viena karta, o tokia meile esanti butina ir amzina. Manoma, kad zmogus kencia, kai mirsta mylima butybe. Ne, tikroji kancia didesne - pajusti, kad ji gyva, bet nepasiekiama ir skausmas virsta sielvartu, bet sielvartas taip pat praeina. Net skausmas beprasmis. [A. Kamiu ]
Galiu tik palinkėti tvirtybės , tvirtybės ir dar kartą tvirtybės

Kam ko reikia.Man rekejo pabuti vienai,ir prisigalvoti veiklos,kad galva butu uzimta.

Suprantu jus ir jūsų sielvartą. Visą tai išgyvenau. Ilga vyro liga, mažamečiai vaikai ir visas krūvis ant mano pečių. Didžiulis stresas ir baimė, kad nesusitvarkysiu, bet žmogus stiprus. Iš kažkur atsiranda jėgų, energijos ir stiprybės.Nežiūrint mano didžiulių pastangų kovojant su vyro liga jis išėjo Anapilin. Liko du jau paaugliai vaikai ir didžiulė atsakomybė už juos, už jų ateitį... Gal dėlto man buvo lengviau išgyventi vyro netektį. Visas dėmesys į vaikus.
Laikas geriausiai gydo žaizdas.

Taip sutinku kai dar vaikais reikia rupintis .Bet kai vaikai uzauge ir iseje,o zmogus isejo i darba ir negryzo.........

juste66 rašė: Taip sutinku kai dar vaikais reikia rupintis .Bet kai vaikai uzauge ir iseje,o zmogus isejo i darba ir negryzo.........

Tuomet lieki vienas su savo mintimis.

lorana rašė: juste66 rašė: Taip sutinku kai dar vaikais reikia rupintis .Bet kai vaikai uzauge ir iseje,o zmogus isejo i darba ir negryzo......... Tuomet lieki vienas su savo mintimis.

Vienas tai vienas, su savom mintim -su savom, bet yra toks (berods,kad Šv. rašte) pasakymas, kad "išėjusius reikia prisiminti, bet likusiems reikia gyventi"

Tai dabar ir pradedu gyventi p.Kaktusai.Viskam reikia laiko

Galima gyventi, o galima egzistuoti. Daugelis net nepastebi kaip atsiranda ant bedugnės krašto- egzistencijos,ar jau yra joje. Tie ,kurie sugeba gyventi ir išgyventi verti pagarbos, o tų antrųjų gaila. Nors tai jų pasirinkimas,jų buvimas uždarame savo - Aš rate.Pati aš kol kas nei ten,nei šen,bandau kapstytis. Nenorėčiau sakyti - Na diena praėjo ir ačiū Dievui. Džiugintu,jei galėčiau sušukti - Sustok akimirka žavinga. Kiek dar daug nepadaryta,nepatirta,kiek dar daug visko manęs laukia.

Taip pat ir man teko tą patirti.Devynis mėnesius kovojom su klastinga liga, deja kovą pralaimėjom.Jau beveik pusantrų metų, kai jo nėra šalia.Stengiuosi, kad žaizdos gytų, bet deja.....Neužsiklendžiau savyje, lankau teatrus, koncertus, tačiau vis prisimenu, kad juos lankydavom kartu.Turiu kolektyvinį sodą, darbuojuosi jame per vasarą, bet ir ten neužsimiršta, kadangi dauguma darbų buvo atliekami jo.Dabar man tenka vienai .Visa paguoda gyvūnėliai ( 2 šunys ir katė), jei jų nebūtų visai tuštuma būtų namuose.Dar daug reikės laiko, kad pasimirštų, nors tuo netikiu.

Gyvenu aš jau du metai su savo skausmu,netekusi vyro,kuris ilgai sirgo ,ir reikėjo padėti išgyventi kančias ir skausmą.skausmas didžiulis ir dabar širdyje ir tur but visą gyvenimą lydės,nors pagal mane gyvieji turi gyventi,o mirusieji ilsėtis.Niekaip neišeina.Nors dar dirbu,tai ta dalis dienos yra be skausmo,darbe užsimiršti,o kai grįžti vienas į tuščius namus,kur tavęs nelaukia niekas,pasidaro graudu,kad pasaulyje tu esi tik vienas.Ieškau draugų nusiraminimui,pakalbėjimui.kas galėtų išvesti iš to širdies skausmo pojučio,kad esi vienas,nors tuo netikiu.

P.Raganyte.Taip buvo pradzioje.Kiekvienas savaip reaguoja.Dabar jau viskas gerai.Vaikai turi savo gyvenimus o anukyte geriause drauge.

Nereikia tik uzsidaryti Pirmyn, pirmyn,gyvenimas ir taip trumpas, nera kada liudeti

Gyvenime nuo likimo nepabėgsi...Nors ir labai sunku būna,bet laikas gydo žaizdas,gyvenimas tęsiasi,o išėjusius Anapilin,reikia tiesiog paleisti ir suteikti jiems ramybę... Linkiu stiprybės ir džiaugtis gyvenimu.

Moteris susijimkite save i rankas megskite ,virkite,kepkite ka nors dirbkite ir nebus taip sunku as jau ta viska patyriau dabar jau mastau kitaip astoni metai kai neliko vyro.

Nezinai kada likimas tau iskres isdaiga, cia viskas gerai gyveni graziai, gerai ir staiga kaip perkunas is giedro dangaus pasilieki vienas...oi, kaip sunku ir skaudu uzsimirst negali, ta zaizda didele ir gili....bet eina laikas zaizda gyja pradedi jau kazka naujo , gero matyt ir ne be reikalo cia pas sinjorus uzsukau,cia dauguma tokiu, isgyvensim, tad tvirtybes ir dar karta tvirtybes...