jauni vyrukai į viską žiūri kitaip.....Leta,neturit žento?

Daivikė rašė: jauni vyrukai į viską žiūri kitaip.....Leta,neturit žento?

ne zento neturiu,sunui 25metai.ytariu,kad greit turesiu marcia(va cia kiek reikalu man bus..kaip reiks man ismokt susidraugaut su ja.jei ka jusu visu prasysiu pagalbos) o mano sunus man atrodo toks mastantis apie viska vyriskis...matyt,kad mano sunus

Sakau gi,jaunoji vyrų karta kitokia...kitaip į gyvenimą žiūri.

Aš džiaugiuosi,kad jauni žmonės kitokie
Man atrodo,kad jie drąsesni,žino ko nori.Požiūris į vaikus kitoks,su meile.Juk tai puiku!

Man tai įdomu kuo gi jūsų manymu skiriasi jaunų ir vyresnių vyrų požiūris į vaikus? Sūnaus neturiu, žento nepavadinčiau jabai jaunu žmogum. Gal kad užsienietis, tai tikrai kaip matau jam jo vaikai yra labai svarbūs, nesvarbu ar iš pirmos santuokos, ar paskutinis-pagrandukas. Visus myli ir dėl jų padarys viską.
O ką, lietuviai kitokie?

Aš nežinau kaip užsienyje, bet Lietuvoje dar gana daug vyrų, palikusių savo vaikus ir dėl to nesikremta.Žinau ne vieną pavyzdį.Kai kuriems būtinas teismas, kad skirtų alimentus, o apie bendravimą tai geriau pamiršti...

Sveiki.Mano manymu,dabartiniai tėčiai aktyviau dalyvauja vaikų gyvenime. Kai aš augau,tokie tėčiai buvo retenybė. Kai augo mano vaikai į darželį ateidavo vaikų pasiimti 1-2 vyrai. Dabar pasirodo apie apie pusę vaikų tėčių.

Viskas tikriausiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus.Bet aš tėčių su vaikais matau daugiau.

Liepinė Z.68 rašė: Šaunuolis Kaktusas...užvedė. Pasiūlė temą diskusijai. Pritariu daugumos rašiusių nuomonei. Vis dažnai pagalvoju:- Kodėl aš negimiau vyru? Neviešinsiu savo gyvenimo patirties, tik pasakysiu:- Apsaugok, Viešpatė nuo maro, bado ir nuo vyro viršininko

))))))))))))) nuo vyro viršininko

Kaktusas44 rašė: Karščiai eina į pabaigą, diskusijos visai atšalo ir sunyko. Gyvenimas čia lyg ir aprimęs, tai nusprendžiau įmesti akmenuką į ramią diskusijų kūdrą. Čia vėl bus klausimėlis moterims (vyrai čia tik užsiregistravę dėl kvapo). Kadangi didžioji dauguma čia IŠSISKYRUSIŲ, ( našlių neliečia) nors tuo pačiu ta dauguma savo anketose reiškia, KAD ŠEIMA VIENOKIA AR KITOKIA VERTYBĖ, tai klausimas paprastas. Nekyla retkarčiais mintys , kad vis tik „šeimos labui“ reikėjo šiek tiek pasiaukoti, įdėti pastangų, neskubėti su sprendimais? Kaip šiandien, praėjus įsiūčiui ir pykčiui atrodo tas buvęs „pragariškas“ gyvenimas ir ar tikrai vertas poelgis buvo skirybos ? O gal tai viena iš gyvenimo klaidų?????????????

(vyrai čia tik užsiregistravę dėl kvapo)- Kaktuse, svarbu tas vyrų kvapas būtų vertas vyriško kvapo!!!!
Beje, Oscaras Wilde'as yra pasakęs ,,Vyrus galima analizuoti, moteris tik dievinti.“ Tai gal ,Tu, Jus vyrai tarkitę žodi apie tai, kad reiketu labiau atsakingiau ziureti i seima, jos issaugojima..o ne tai ,kad moteris turi viena verstis per galva...kad jus islaikytu...Jusu ir laikyti nereikia..jus taip ir smilktumete salia savo šauniu moteru...jums ir taip gerai..o kai va gaunate spyri i sikna...ir parodomos durys...tada ir kyla toks klausimas ,,ar tikrai vertas poelgis buvo skirybos ? O gal tai viena iš gyvenimo klaidų?????????????"

Auguste rašė: Teisi Daivikė. Neverta ir kalbėti apie skyrybas su girtuokliu, paleistuviu ar smurtautoju, nes tai turbūt vienintelė išeitis apsaugoti save ir vaikus. Bet gi skiriasi ir iš pažiūros normalios šeimos. Aš irgi iš tokių. Nė karto negavau į kailį, ne toks ir girtuoklis buvo, pinigus parnešdavo, o kad nusukdavo į šoną apie tai tik po skyrybų sužinojau Bet visgi išsiskyrėm, kaip ne keista buvo tiems, iš šalies žiūrintiems. Tokie pareiškimai, kaip temos autoriaus apie "šeimos išardymą" dažniausiai ir girdimi iš vyrų, kuriuos paliko žmonos, o jie taip ir nesuprato - kodėl? Tokiems atrodo, kad jei jis nesimušė, nepijokavo, šeimą aprūpindavo - reiškia buvo idealus vyras. Toks niekada net pats sau neprisipažins, kad tai nėra viskas, ko reikia ilgam ir laimingam gyvenimui kartu.

Tai dar vienas klausimas iš tos pačios varpinės :
- TAI KO GI JUME REIKIA ???
Čia dvi labai geros gyvenimo su vyrais žinovės, tai gal išdrsite atsakyti/
Vis tik ko jums reikia???

Tos dvi-tai,turbūt,aš ir Augustė,nes cituojamas jos pasisakymas,o aš-jau automatiškai.Galiu atsakyti už save.MEILĖS man reikėjo.Tos,kokia buvo iki vedybų.Pagarbos,supratimo,pagalbos,saugumo jausmo.Ištikimybės,pasitikėjimo,palaikymo.Bet,kaip taisyklė-viskas būna iki vedybų-esam gražiausios,mieliausios,protingiausios,ypatingiausios ir t.t.Tikimės atsakingo požiūrio į šeimą,į vyro vaidmenį.Tapę žmonomis tampame "nieko vertos",tik jūsų poreikių tenkintojos,virėjos,skalbėjos,namų tvarkytojos,vaikų auklės.Suprantama-visą tai turim daryt,juk niekas nepadarys.Bet,ko mes už tai iš jūsų susilaukiam?.Jau nebesikartosiu-viską ne kartą esu rašius.

Dar pratęsiu mintį.Ištekėjau,ir tapau "visai niekam tikus".Visai prasta(bet pats tokią išsirinko),nieko neišmananti,nieko nemokanti,nuo visų atsilikusi.Po kiekvieno priekaišto vis stengiaus galvoti,kaip čia kitas prisivyti,kaip to proto įgauti,kad tik vėl būčiau ko tai verta.Kai pagaliau šovė į galvą mintis-juk nesu tokia netikus,kaip kasdien girdžiu.Juk mokykloj visada gerai sekėsi,juk darbe niekas nepeikia,ir namuose susitvarkau ir.t.t.Išsiskyriau-atsitiesiau.Ir tikrai žinau-nesu nieko verta.
Tokia patirtis ne mano vienos.Moterys,neleiskim jiems mūsų nuvertinti.

O aš tik pradėjusi kalbas apie skyrybas sužinojau, kad kai tekėjau buvau "visai niekam tikusi" Ir tai tik jo nuopelnas, kad jis mane visko išmokė, išauklėjo, leido mokytis ir aplamai "padarė žmogų".
Va tik kažkaip visai pamiršo, kad susipažinom, kai man dar 18 nebuvo. Tikrai nelabai ką mokėjau, juk dar visai neseniai su lėlėm žaidžiau

Gyvenimas nestovi vietoje ir nori ar ne, bet daug ko mus išmoko. Ypač, kai pats to nori. Eini pirmyn, mokaisi, stengiesi kažką pasiekt, tobulėji taip sakant. Bet kai vienas šeimoje eina pirmyn, o kitas mano, kad ir taip yra pats pačiausias, protingiausias ir visažinis - lieka vietoje. Pasakė pries piršdamasis, kad myli ir skaito, kad to pakanka visam gyvenimui. Nors ne žodžiuose esmė, o veiksmuose. O kai matai, kad veiksmai sako visai ne tai, ko tikėjaisi iš žmogaus - blėsta ir tavo jausmai.
Šeimyninis gyvenimas tai didelis ir sunkus darbas. Dviejų žmonių darbas, o ne vieno. Kai po daugelio bendro gyvenimo metų, užauginę vaikus ir išleidę į gyvenimą du žmonės neturi net apie ką pasikalbėt - reikia skirtis. Kai jau nesinori daugiau nieko vienas kitam įrodinėt, aiškintis, mėtytis kaltinimais, kai tau vienodai rodo kur jis eina, ką daro, ką galvoja ir aplamai ar jis dar pareis - kam gyvent kartu?

Kaip ten sakoma - abu jie gyveno ilgai ir laimingai...kai išsiskyrė

Liepinė Z.68 rašė: Šaunuolis Kaktusas...užvedė. Pasiūlė temą diskusijai. Pritariu daugumos rašiusių nuomonei. Vis dažnai pagalvoju:- Kodėl aš negimiau vyru? Neviešinsiu savo gyvenimo patirties, tik pasakysiu:- Apsaugok, Viešpatė nuo maro, bado ir nuo vyro viršininko

Už viršininko vyro teka tos, kurioms rūpi viršininko padėtis visuomenėje.Tiksliau, pretendentės į aprūpintą gyvenimą bet ne meilės pagrindu