Anadien, Zanavykų turguje pirkau keletą kilogramų bulvių ir nesidomėjau kas ir kiek po manęs pirks ir ką pirks, bet kol krapštinėjausi su maišiuku ir grąža, išgirdau ganėtinai švelniai suskambusi moterišką balsą:
- Ir man porą kilogramų, tų pačių baltų, sukrentančių.
Pasisukau ton pusėn, iš kur sklido ausiai malonus garsas, ir pamačiau, iš nuotraukos pažįstamą , ganėtinai patrauklią moterį, kurios pasisakymai jau senai buvo atkreipę mano dėmesį ir tik noras ją labiau pažinti iš šalies , nedalyvaujant atvirais pasisakymais, neleisdavo diskutuoti atviroje erdvėje. Bet šį kartą nusprendžiau nepraleisti progos ir užkalbinti gyvu žodžiu. Nuošaliau palaukęs, kol jinai susitvarkys su pirkiniu ir grąža, drąsiai žengtelėjau žingsnį jos link ir pasilabinęs, tiesmukai pareiškiau, kad nusipirkau bulvių, nes rytoj važiuojame su kaimynais grybauti ir nieko nelaukdamas tęsiau toliau, kad gal nieko prieš būtu prisijungti ir turiningai, rudeniškoje gamtoje, praleisti dieną ir pasimėgauti miško ramybe, bei pakvėpuoti grynu pušų aromato prisotintu oru.
Jinai pasižiūrėjo į mane, lyg į kokį nesutupėtą kvailį ir tylėdama pėdino savo keliu. Aišku nepraradau drąsos, atkalumo ir vilties, o eidamas šalia vis kalbinau ir galiausiai paklausiau:
-Tai kaip?
Jinai sustojo, matomai eidama ir tylėdama dirbo savo smegenų kompiuteriu, šyptelėjo ir truktelėjusi pečiais, nedrąsiai, bet su pasitikėjimo gaidele, klausiamai ištarė:
-Kodėl gi ne?
Aišku greitai primečiau , kad reikalas pakrypo teigiama linkme, toliau pyniau savo voratinklį. Galiausiai apsikeitėme telefono Nr ir išsiskiriant perspėjau, kad būtu pasiruošus 8 val, niekuo nesirūpintu, apart krepšeliu grybams ir atitinkama apranga ir palydėjęs iki automobilio atsisveikinau, lyg su senu pažįstamu, su kuriuo netikėtai susitikome ir sutarėme dėl rimto žygio rimtam reikalui.

Pirma diena

Gražiai jūs čia........bet,juk taip nebūna?

Daivikė rašė: Gražiai jūs čia........bet,juk taip nebūna?

Būna, būna dar ir kaip būna, tik reikia drąsos ,užsispyrimo ir noro.Sakoma belskis ir bus atidaryta

Antra diena

Rytą atsikeliu ankstėliau, kad susiruošti ir susiruošti ne tik kelionei, bet susipažinti artimiau su ta , kuri taip šventai saugo savo vienatvės salą, bet ieško „ Penktadienio , kuris daug nepurkštautu“ ir nesikėsintu į tą jos vizijų sukurtą salą.
Žinau, kad gamtoje žmogus greitai praalksta , o ir apetitas kitoks, tik nežinau savo bendrakeleivės skonio receptorių vizijos valgiui, tai paprasčiausia nusprendžiu, kad reikia kažko tokio, kas neįprasto. Paimu pjaustytos „JORĖS“ duonos su saulėgrąžomis , riekeles sutepu medumi, sudedu į tam skirtą dėžutę. Supjaustau gabaliukais baltų, vakar turguje pirktų be mėsytės rūkytų lašinukų bryzą ir juos sudedu taip pat dėžutę, pakeliui MAX prigriebsiu „Cezario salotų“ , nes ten pagrinde įvairios žolės ir džiūvėsėlių gabaliukai, keletą pomidorų ir berods viskas . Kam save apsunkinti gamtoje. Pakaks persikąsti. Beje pamiršau termosą ir kavą, bet per skubą netyčia užkliuvau ir termosas nudundėjo ant grindų, virsdamas veidrodinių stiklo šukių krūva. Žmonės sako, kad šukės laimę neša, bet aš žinau, kad tą laimę neša tik archeologams o man –tik nuostolis ir nevykėlio įvaizdis prieš damą.
Griebiu telefoną ir skambinu savo bendrakeleivei:
-Būk gerutė, jei turi termosą, padaryk kavos kelionei, gi miške jos niekur nerasime. Sudaužiau savo termosą.
-Telefone pasigirsta nuoširdus juokas su pašaipos gaidele. Gal tu iš vis neturi termoso, ar gėlo vandens, tik apsimeti, kad sudaužei termosą?
-Gražus rytas, šmaikštus humoras, mažytė nesėkmė, o priekyje visa diena ir nežinia , kokį dar siurprizą iškrės gyvenimas.
O siurprizo ilgai laukti nereikėjo, o jei tiksliau, tai jau ne siurprizas, o tiesiog griaustinis, škvalas su visom audros pasekmėm.
Su kaimynu buvo sutarta susitikti Alytuje, nes ten gyvena jo dukra su šeima ir jis išvažiavo iš vakaro, pasisvečiuoti dukros šeimoje, pasimėgauti anūkų krykštavimu. Pakeliui viską išaiškinau savo naujai pažįstamai ir atrodo įtikinau, kad čia nieko tokio antgamtiško, deja neprivažiavus Prienų, suskamba telefonas ir kitame gale pasigirsta kaimyno balsas, kad planai gerokai pasikeitė ir jis nesudalyvaus suplanuotoje iškyloje. Mano damos giedrą veidą kaip mat uždengė juodi nepasitikėjimo ir baimės debesys, atrodo, kad burtų lazdelės vienu mostelėjimu Dievulis atėmė kalbos dovaną ir stojo nieko gero nežadanti tyla. Susidariusi situacija nieko gero nežadėjo ir skubiai reikėjo rasti išeitį iš susidariusios padėties ir aišku iniciatyvą reikia imti į savo rankas ir kuo skubiausiai taisyti padėtį, nes kitaip audra ar škvalas automobilio salone neišvengiamas.
Nelabai užtikrintai bandau užmegzti pokalbį ir šiek tik netikru balsu klausiu:
-Ką darome? Sukame atgal ar važiuojame vieni du?
-Nieko gero nežadanti tyla ir jokio atsakymo
Matau, kad padėtis, kuo toliau , tuo labiau gali tapti komplikuojanti ir nevaldoma, stoju kelkraštyje ir dar kartą perklausiu.
Atsakymas trumpas ,sausas ir matomai nekompromisinis:
-Važiuojam namo.
Važiuojam - tai važiuojam. Namo - tai namo Suku vairą, minu pedalą ir tyloje rezgu tolimesnės įvykių eigos perspektyvinį planą, nors čia jau situacija jokiems planams nepavaldi . Kaip žmonės sako tyla, gera byla, tai ir čia stengiuosi nebeaštrinti padėties, nors širdyje verda. Verda gal pyktis, tik nežinia ant ko, gal šiek tiek pagieža, kad nesugebėjau suvaldyti situacijos, bet yra kaip yra ir, susitaikęs su esama padėtimi, tyliu , bet mintyse vis savęs klausiu:
-Kas toliau? Ar čia jau pabaiga be pradžios, ar tik aktyvi pradžia?
Taip tylėdami ir pasiekėme jos namus ir tik atsisveikinant juokais paklausiau:
-Ar esi valgius kada nors rūkytų lašinukų su juoda, medumi pagardinta duona?
-Keista, bet į klausimą gavau ne tik atsakymą, bet ir šypseną, kas paskatino žengti dar vieną nestandartinį bendravimo žingsnį.
-Paimk tą dėžutė su lašinukais ir duonos riekutes , suteptas medumi, o kai paragausi –pasakysi, kaip skonis.
Gavau neužtarnautą „ačiu“, palinkėjome vienas kitam geros kloties ir atsisveikinę išsiskyrėme, lyg nieko nebūtu nutikę, nors kiekvienas mintyse šios dienos išvykos baigtį matė ne tokią

Taigi,nera to blogo kas neiseitu i gera.Puiki gyvenimiska istorija.Buvo idomu paskaityti.O tesinys ar bus?

Joliukas rašė: Taigi,nera to blogo kas neiseitu i gera.Puiki gyvenimiska istorija.Buvo idomu paskaityti.O tesinys ar bus?

Bus

Rytoj šeštadienis, visa diena laisva, o turėdamas marias laisvo laiko nenorint turi ką nors sugalvoti tokio, kas praskaidrintų kasdienybę. Labai sau sukti smegeninės nereikia, nes yra pradėtas reikaliukas, tačiau ganėtinai giliai užklimpęs ant seklumos. Nieko, mes ne iš tokių seklumų išsikapstėme , išsikapstysime ir iš šios. Mintį pagavau, belieka realizuoti.
Varau į parduotuvę, nusiperku sviesto, grietinės, o viso kito, kas reikalinga –turiu .Belieka tik dirbti. Pagal savo receptą, gaminu žemaitišką tradicinį valgį „kastinį“, su kuriuo rytoj bandysiu padaryti staigmeną, žinoma, jei bus įmanoma ir jei vėl koks juodas katinas neperbėgs skersai kelio.
Šeštadienis, „ Puiku,gali nesinervinti,kad antroji pusė užims tualetą, ilgai ruošis, ar kiti rytiniai nesutarimai“ , vienuolikta valanda, tikriausia jau galima ir patrukdyti. Surenku jos numerį, šaukinys pirmas, antras, trečias signalas, krūtinėje neramumas, staiga abonentas atsiliepia:
-Klausau.
-Be didesnių išlygų pasilabinu ir tiesiog, neleisdamas įsivyrauti beprasmiam pokalbiui, tiesmukai klausiu;
-Bulvių dar turi?
Kitame gale pasigirsta šiek tiek suglumintos moters balsas:
-Kaip suprast?
-Paprastai. Jei nebeturi-einam pirkti, jei turi –nuplauk keturias, penkias ir užkaisk, tik neskustas . Po pusvalandžio pasakysiu, ką daryti toliau.
Tiek žinių, dedu rageli ir pirmyn. Pirmyn į nežinią, bet drąsiai ir be jokių abejonių, be jokių išlygų. Prisipilu grafinuką trimečio, savos gamybos aviečių vyno. Mėgstu gaminti, bet niekada pats nevartoju, o išdalinu ir kas įdomiausia, labiausiai jį mėgsta moterys. Kieme nuskinu pluoštą senobinių daugiamečių geltonų jurginų žiedų (daug kas jų neaugina ir net nežino, kas tai), pasiimu indelį su kastiniu ir į kelią. Prie durų tris kartus nusispjaunu per petį ir prispaudžiu skambučio mygtuką. Prasiveria durys ir jose pasirodo stabo ištikta moteris, matomai nė sapne nesapnavusi tokios įvykių eigos. Stoviu ir laukiu, kol kas pakvies vidun, bet buto šeimininkei netikėtumas surakino žandikaulius ir liežuvis niekaip negali apsiversti. Suima toks juokas ir klausiu, kad nejau tu nežinai, kaip nemalonu su lauknešėliu stovėti prie atvirų durų, kai niekas nekviečia vidun? Galiausiai išgirstu prašau ir ryžtingai žengiu vidun, paskatintas pirmosios sėkmės. Nieko ilgai nelaukdamas , kol šeimininkė atsitokės, paprašau vazos kvietkeliams, pilu vandenį, merkiu gėlytes, statau vazą svetainėje ant stalo, žvilgteriu, kaip verda bulvės, o jau jas reikia nusunkti, ba tuoj sukris, imuosi šeimininkės vaidmens, nes šeimininkė dar šoko būsenoje. Nusunkiu bulves ir sukratęs jas į lėkštutę, nešu ant stalo. Šalia statau lėkštutę su kastiniu ir buto šeimininkės paprašau poros taurių vynui, bei įrankių valgymui, gi jau laikas pietums
Staiga įvyksta atsitokėjimo momentas ir pasigirsta nuoširdus juokas. Juokas, kuris suteikia žmogui kažkokią atsipalaidavimo būseną ir sudaro sąlygas grįžti prie realios situacijos. Viskas stojasi į savo vėžes, nes laikas sėsti prie stalo ir paragauti uogomis kvepiančio aviečių vyno, kurio aromatas nustelbia dar pakankamai karštų ir garuojančių bulvių kvapą.
Pirma taurė už nenumatytą ir netikėtą susitikimą, už nevykusią iškylą į grybus, ir už nespėjusias sukristi bulves. Kastinis šiek tiek aštrokas , nes mano recepto pagrindiniai ingredientai, česnakas, malti pipirai, žali susmulkinti krapų lapeliai ir truputis druskos, bet nieko- valgyti galima. Viskas stojasi į savo vėžes, pokalbis rutuliojais sklandžiai, gal tik šiek tiek šokinėjame nuo vienos temos prie kito, bet tai visai normalu pirmam kartui atviresniame bendravime. Bet čia staiga išdygsta „juodas katinas“ telefonas suskamba visai nelaiku ir nelauktai, o dar labiau tas „katinas“ pajuosta, kad skambina dukra, kuri su žentu grįžta iš savo tėvų, iš Birštono ir šiuo metu jau Kaune ir tuoj užsuks pas mane į namus. Reikalas pakvimpa paraku, bereikia tik detonatoriaus ir rodos sprogs, nes diena, kurią tikėjausi praleisti su planuotais nuotykiais, pavirto į nepageidaujamų nuotykių dieną. Belieka tik pridėti, kad „NESUDBA“
Atsiprašau už sutrukdymą, už nesuvalgytas bulves, už neišgertą vyno taurę, galiausiai už visą trijų dienų sumaištį ir sujauktą vienatvės ramybę ir galiausiai už tai, kad teko Robinzonui parodyti savo vienatvės salą ir trumpam įsileisti į gyvenimą ne Penkadienį , o Nepažįstamą žmogų. Atsisveikinu, tik nežinau kiek ilgam. Gi mūsų vienatvės salos liko savo vietose, nepažeistas jose nei gamtovaizdis, nei tualeto dangtis, nei virtuvės puodas, tik netikėtai tarp jų atsirado kažkoks jas jungiantis tiltas. Gerai tai ar blogai-spręsti ne man, o abiem.

Gerai tu čia,Kaktusai, tik būtų įdomu išgirsti šių nuotykių antro veikėjo įspūdžius.

Tokius veikalus skaitydama turbūt kiekviena įsivaizduojam, kai elgumės tos moteriškės vietoj.
Vyruko naglumas kažkiek gal ir pagirtinas, tiksliau gal ryžtingumas. Gal ir gerai, o tai pilsto iš tuščio į kiaurą, lyg patys savęs bijodami, o gal ir nežinodami, ko gi jie tikrai nori...

Va tik tas momentas, kai paskambino duktė, kad užsuks pas mamą nelabai suprantamas. Būčiau kaip tik suiunteresuota, kad duktė susipažintų su mano nauju pažįstamu. Nuomonė iš šalies artimo tau žmogaus nepamaišytų
O tas "kulinaras" išsigando ir nusimuilino...Aha, reiškia nerimtas ir dar bailys

Bravo ,p.Kaktuso entuziazmui.Svarbiausia nenuleisti ranku.

Aš taip pat sakyčiau,kad taip nebūna,kad tai tik gyvenimiškos svajonės be kurių nei vienas normalus žmogus negyvena. Vienaip ar kitaip daugmaž svajojame ir taip toli nuklystame savo norų lairinte,kad kol iš jo ištrūkstame atrodo kad išgyvename tą akimirką.Ko gero tai tik Kaktuso romanas(knyga),ir straipsnelis iš jos.

tigriukė rašė: Gerai tu čia,Kaktusai, tik būtų įdomu išgirsti šių nuotykių antro veikėjo įspūdžius.

Nebus kito veikėjo įspūdžių, (čia kitais veikėjais leidžiama pabūti jums, gi ne bulvių pirkti čia susirinkote) Čia mintys skaitant JANINOS 5 tema ( "Mano, tavo sala, ar neutrali"), ir jei visą tai padauginti iš 10 -gausis mėnuo, dar iš 12 -gausis metai, dar iš 30-gausis beveik visas GYVENIMAS ir jame panašių ir dar įvairesnių nutikimų bus šimtai, bus ir staigmenų, bus ir nesutarimų, džiaugsmo valandėlių, ir nusivylimų, bus ir aitraus česnako ir kartaus pipirų skonio, bus visko, ir žmonės liks savo salose, jei nesistengsime jas suniokoti, bet jos turės kažkokį bendrą tarpusavio tilta , jungiantį tas salas. Ir mes ta tiltą arba stiprinsime ir drąsiai juo vaikščiosime, arba sugriausime. Taigi linkiu įsigilinti ir pasamprotauti

Auguste rašė: Tokius veikalus skaitydama turbūt kiekviena įsivaizduojam, kai elgumės tos moteriškės vietoj. Vyruko naglumas kažkiek gal ir pagirtinas, tiksliau gal ryžtingumas. Gal ir gerai, o tai pilsto iš tuščio į kiaurą, lyg patys savęs bijodami, o gal ir nežinodami, ko gi jie tikrai nori... Va tik tas momentas, kai paskambino duktė, kad užsuks pas mamą nelabai suprantamas. Būčiau kaip tik suiunteresuota, kad duktė susipažintų su mano nauju pažįstamu. Nuomonė iš šalies artimo tau žmogaus nepamaišytų O tas "kulinaras" išsigando ir nusimuilino...Aha, reiškia nerimtas ir dar bailys

Siūlyčiau pasigilinti kieno duktė

Bravo kaktusui ,šauniai tau čia išeina
Moterys, prieš komentuodamas ;SKAITYKIT atidžiai !