Koks puikus dalykas- pasitikėjimas!

Tenka sulaukti momento, kai pajunti nepasitikėjimą vienu ar kitu žmogumi.Lieka skaudu ir liūdna tada- nežinai ko stvertis. Tik atvėsus emocijoms supranti realią padėtį,keletą kartų pergalvojant susidariusią situaciją.Tada sunkiausia, nes reikia kažkam ryžtis...

Na taip, pasitikėjimą žmogum prarasti lengva, bet va vėl jį atgauti labai sunku. Vieną kartą apgavęs apgaus ir kitą kart. Tokį žmogų išbraukiu iš draugų ir tiek. Be pykčių.
Lai sau gyvena, bet toliau nuo manęs.

Auguste rašė: Na taip, pasitikėjimą žmogum prarasti lengva, bet va vėl jį atgauti labai sunku. Vieną kartą apgavęs apgaus ir kitą kart. Tokį žmogų išbraukiu iš draugų ir tiek. Be pykčių. Lai sau gyvena, bet toliau nuo manęs.

Laikausi tos pačios nuomonės....

o as kazkaip niekad net nepagalvojau,kad man reik kazkuo pasitiketi.gyvenu sau ir gyvenu.

Žmonės sako,kad šuo geriausias draugas, bet ar juom galima pasitikėti? Tai vat mielos ponios.Bent aš gyvenime niekada ir niekuom nepasitikėjau, jei kalba eina apie tikrą "pasitikėjimą"
Sakoma , kad su vyrais , kuriais galima pasitikėti, galima eiti į karą, bet kadangi kare nedalyvavau, tai ir tokių vyrų nesutikau
Kas liečia moteris-tai iš vis nėra apie ką kalbėti.

"Vse vy baby stervy, kto u vas ne pervyi-tot u vas vtoroi"- taip dainuoja viena rusų dainininkė, o sakoma iš dainos žodžių neišmesi.

O jei kalbą pasukti apie "šiandieninę ,emancipuotą moterį" vadinamą supermamyte, ar barakudą, ar prosti gospod česnujų davalkų, ar gyvenančią iš to -tai kuom pasitikėti.
Gyveni žmogus lyg ir su meile, lyg ir draugiškai, lyg ir iš pareigos, vienas kito "neėdi" , kaip liaudyje priimta, nekeli namuose šaršalo ,eini į darbą , augini vaikus, lauki anūkų, dar dirbi viršvalandžius sode, darže, bityne, šiek tiek šilnamyje, galiausiai dar norisi ir gražioje aplinkoje gyventi ir tas pasitikėjimo kirminas neprabunda, nes nuvargęs eini miegoti. Rytojus kartojasi iš naujo.
O jei žmonėms taip gera ir priimtina, tai kam čia save dar zylinti kažkokiu "nepasitikėjimu'
Čia jūsų, tų besiknaisiojančių po savo ir sutuoktinio marškinius, pavargusių nuo gyvenimo , visada suirzusių ir nepatenkintų, jokio pozityvo gyvenime nematančių ,tas nepilnavertiškuno komplekso sindromas, ėdantis iš vidaus ir iš išorės

Dėkoju ,senjore Kaktusai,kad parodėte išėjimo duris su savo įprastai nemaloniais žodžiais- pritvinkusiais pagiežos ir neapykantos.Pasilikit su savo „teisingumu“ ir dažniau pažvelkite į šalia esančias gėles...

Prekseda rašė: Dėkoju ,senjore Kaktusai,kad parodėte išėjimo duris su savo įprastai nemaloniais žodžiais- pritvinkusiais pagiežos ir neapykantos.Pasilikit su savo „teisingumu“ ir dažniau pažvelkite į šalia esančias gėles...

Va čia ir yra visa bėda, kad visos durys , vedančios prie gyvenimo pozityvo stalo, ant tiek užsinešusios ta savigriauža, kitų kaltų ieškojimas, nemokant pažvelgti i save ir nemokant suprasti, kad gyvenime pasirinkai žmogų, kuris eis šalia , ne tam, kad iš jo suminkytum savo įsivazduojamą personą,kaip iš plastelino, o kad rastum bendrą kažką gražaus ir puoselėtum,o nesiknaisiotum po jo apatinius ir ieškotum ten utėlių, kurios jau snai atgyvena

Oi,Kaktuse,negražiai tu čia padainavai.Esu atsilikus nuo "kultūrinio"gyvenimo-tai net nežinau,kokia ten ruselka yra tos dainos autorė ir atlikėja.Įtariu,kad šiuolaikiška ir emancipuota.Tekstas labai jau atitinka šio meto jaunuomenės poreikius.Jų balagane jau visai kitoks supratimas,kiti vertinimo kriterijai.Jie ,susibėgdami nakčiai,ar dviems,sukrisdami tusuose,ieškodami įvairovės grupiniuose pasidul...,susidrėbdami pusmečiui-nesistengia apkrauti savo smegenų pasitikėjimo(arba ne)analizėmis.Va tik,jeigu iškyla alimentų grėsmė,tada pradeda aršiai nepasitikėti.Ir sėkmingai išsilaksto,ne dėl sužlugdyto pasitikėjimo,o dėl kitų(svaresnių)priežąsčių.
Čia susirinkę garbaus amžiaus senjorai,su savo pasenusiomis vertybėmis-dar norėtų jausti pasitikėjimą šalia esančiu artimu žmogumi.
Pati tema yra platesnė,nei vien pasitikėjimas tarp vyro ir moters.Apie pasitikėjimą aplamai.Tarp draugų,draugių,kaimynų,bendradarbių,net tarp tėvų ir vaikų.Juk,jei atžala įnikus į alkoholį,vargu ar galima pasitikėti,ir,dar gyviems esant,užrašyti turtą.O jei bendradarbis nepatikimas-kaip gali jam patikėti svarbią užduotį.Sutuoktinis pasi..ko-čia jau individualūs sprendimai.
Atsiriboti galima nuo tų,kurie didelės reikšmės neturi.Kitur jau tenka pasitikėjimą padozuoti,prieš priimant svarbesnius sprendimus.

as vis tiek nesuprantu,kodel jums taip svarbus tas pasitikejimas...tai lyg koks svetimu akmenu tampymas.man paciai svarbiau,kad as zinau kokia as pati esu,kokiu keliu einu,o visa kita bus taip kaip turi buti.

Bet,Leta,juk ne pati su savimi gyveni,o su aplink esančiais.Kad pati savim pasitiki,žinai,kokia esi-labai gerai.Bet,tenka spręsti gyvenimo situacijas su daugiau dalyvių.Ir tada pasitikėjimas yra svarbus.Juk jokių rimtų darbų nepradėsi su nepatikimu žmogum.

zinot,Danute,as manau,kad jus niekad negali spresti uz kitus.issakyti savo nuomone..taip,bet ar kam bus reikalinga jusu nuomone tai dar klausimas,jau vien todek,kad kiekvienas turi savo nuomone ir apsisprendima.kas jums be galo svarbu,kitam gali buti tik nereiksminga smulkmena. todel sitoj vietoj as manau,kad svarbiau butu ne pasitikejimas o pagarba zmogui ir sprendimams ir svarbiausiai priimti jo sprendimus su derama pagarba,net jei tai bus anuko dvejetas is fizinio lavinimo.pasitikejimas bus svarbu kai eisit i zvalgyba(kaktuso zodziai).

Kažin ar pasitikėjimas žmogum galimas, jei nejauti jam pagarbos. O prie ko čia anūkas su dvejetu iš fizinio išvis nesupratau. Ko nusipelnė, tą ir gavo - tai apie ką gi kalbam?

Ir aplamai, jei žmogus pasako savo nhuomonę tai juk nereiškia, kad jis už kažką sprendžia ir tuo labiau - bando kažką kažkuo įtikinti. Nesutinki - diskutuok, o ne bandyk oponentą užčiaupti. Jei Letai ar Kaktusui aplamai nedaeina kas tai yra pasitikėjimas šalia esančiu žmogum, tai jau jų problema.
Aplamai neįsivaizduoju, kaip galima ilgai ir laimingai gyventi su žmogum, kuris visose moteryse, reiškia ir savojoje mato "stervą". Tai ta "sterva" privalo tokį gerbti ir juo pasitikėti?

P. Auguste, aš dar pasikartosiu," KAD IŠ DAINOS ŽODŽIŲ NEIŠMESI"
čia gi Lietuvių liaudies patarlė
Privalo moteris gerbti savo vyrą irvyras privalo gerbti savo moterį, kas liečia pasitikėjimą-tai jau čia kikvienos asabos reikalas ir priklauso nuo to, kiek ta asaba NEBRENDYLA.
Kai ėjai prie altoriaus gi neklausei savo išrinktojo, kiek jis pačia pasitiki .
Va tep

Kaktuse, jei jau apeliuoji lietuvių liaudies patarlėm, tai gal necituok čia ne lietuvių ir tuo labiau ne liaudies dainuškų tekstus kaip neginčyjamą aksiomą, gerai? Nesi jau tu toks durnas, kokį čia kartais vaidini.
Manai, su moterim negalima rimtai kalbėt rimtomis temomis, tik kvailais juokeliais ir užgauliojimais? Jei taip, tai ir kalbėt su tavim nėra apie ką.

O dėl pagarbos vienas kitam, tai ji iš dangaus nenukrenta. Pagarbą, kaip ir pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Jei nematai už ką žmogų galima gerbt - jokie REIKIA ir PRIVALOMA tikrai nepadės.
Kodėl manai, kad eidama prie altoriaus savo išrinktuoju nepasitikėjau? Kaip tik tikėjau ir pasitikėjau, net gerbiau. Ir jis, matyt, jei nejaustų to paties kažin ar būtų mane vedęs. O kad su laiku žmonės keičiasi, kai matai, kad žodžiai neatitinka tiesos, prarandi pasitikėjimą ir tuo pačiu ir pagarbą - ne manau, kad tai tau naujiena.
Galima, aišku, gyventi vien iš pareigos. Pareigos ir atsakomybės prieš tuos, kuriuos paleidai į šį pasaulį. Turiu galvoje vaikus. Bet kai tik tie vaikai užauginti ir paleisti į savo gyvenimus - privaloma pareiga baigiasi.
Nemažai žmonių taip ir gyvena, iš inercijos. Nors senai jau neliko nei pagarbos, nei pasitikėjimo vienas kitu. Šiaip, automatu. Tu darai tai, kas tau priklauso, ji daro tai, kas jai priklauso. Negalvoji net, ar tam žmogui su tavim gera, ar jis laimingas. Gyveni lyg ir kartu, bet atskirai, kiekvienas savo gyvenimą. Nei jam, nei jai nerūpi kur kas būna, kai ne namie, nei su kuo. Kaip du vieno buto nuomininkai ir tiek.

Aukštai pjaunat mielieji. Šiandien kažkas yra šalia,tuo ir džiaukimės,nes rytojaus gali ir nebūti