anera rašė: Auguste, susimildama, parazūmink tu mane, kas tas ,,susitaikymas su savimi''. Aš su savimi kartais pasikalbu, pasitariu, bet kad pykčiaus, o paskui taikyčiaus, tai nea. O gal ne taip ką supratau?O gal tu čia kalbi apie tuos, vadinamuosius, vidinius konfliktus?

Susitaikymą su savim suprantu kaip priėmimą savęs tokia, kokia esu. Su visais savo trūkumais ir privalumais. Nekreipiant dėmesio į tai, ką galvoja apie tave kažkas,ypač tie, kurie tau nėra svarbūs.
Kai pasižiūri į veidrodį ir matai ne raušles ar figūros trūkumus, o visai dar simpatišką, tegul ir visai ne jauną, bet dar visai nieko sau moteriškę.
Ir kai sugebi norus suderinti su galimybėm, o nepargyveni dėl to, ko negali pasiekti, nesiverčiant per galvą ir perlipant per savo principus.
Pasikalbu ir aš pati su savim, turbūt ne tik dvyniams tai būdinga Bet kuo toliau, tuo dažniau nugali ta pusė, kuri yra daug ramesnė, išmintingesnė, priimanti dabartinį mano gyvenimą tokiu, koks jis yra.
Bet tai netrukdo kartais nusipirkti Teleloto bilietuką, su viltim, kad gal ir man kada nuskils apvali sumelė, leisianti įgyvendinti seną svajonę...Nors ta, racionalioji mano pusė ir juokiasi iš tokių vilčių.

Auguste rašė: anera rašė: Auguste, susimildama, parazūmink tu mane, kas tas ,,susitaikymas su savimi''. Aš su savimi kartais pasikalbu, pasitariu, bet kad pykčiaus, o paskui taikyčiaus, tai nea. O gal ne taip ką supratau?O gal tu čia kalbi apie tuos, vadinamuosius, vidinius konfliktus? Susitaikymą su savim suprantu kaip priėmimą savęs tokia, kokia esu. Su visais savo trūkumais ir privalumais. Nekreipiant dėmesio į tai, ką galvoja apie tave kažkas,ypač tie, kurie tau nėra svarbūs. Kai pasižiūri į veidrodį ir matai ne raušles ar figūros trūkumus, o visai dar simpatišką, tegul ir visai ne jauną, bet dar visai nieko sau moteriškę. Ir kai sugebi norus suderinti su galimybėm, o nepargyveni dėl to, ko negali pasiekti, nesiverčiant per galvą ir perlipant per savo principus. Pasikalbu ir aš pati su savim, turbūt ne tik dvyniams tai būdinga Bet kuo toliau, tuo dažniau nugali ta pusė, kuri yra daug ramesnė, išmintingesnė, priimanti dabartinį mano gyvenimą tokiu, koks jis yra. Bet tai netrukdo kartais nusipirkti Teleloto bilietuką, su viltim, kad gal ir man kada nuskils apvali sumelė, leisianti įgyvendinti seną svajonę...Nors ta, racionalioji mano pusė ir juokiasi iš tokių vilčių.

Bravissimo !!! - šaunus mąstymas, Auguste

Just.Marcinkevičius kažkada rašė : laimė ir džiaugsmas yra prisiminti baltą vaikystės drabužį...
Nežinau, ar vaikystės ,jaunystės metų prisiminimus galima vadint įpročiu, bet tomis trumpomis minčių ekskursų į praeitį akimirkomis jaučiuosi laimingas.Atsijungiu nuo šiandienos pasaulio, nuo susenusio savo kūno ir atvaizdo veidrodyje, nuo skausmų ir ligų, nuo kasdienių rūpesčių ir nesibaigiančių ateities planavimų.Atsiverčiu senus dienoraščius, senus albumus , žiūriu į pageltusias nuotraukas,matau jose save - pirmokėlį, įsikibusį į ranką dar jaunai mamai, virpantį tokį, išplėstomis akutėmis žvelgiantį į kažką...Kitose - jau vyresnis.Tempiu viena ranka sesutę, kitoje - medinis šautuvas.Paėmiau ją į '' nelaisvę " Mokyklinis albumas : visa klasė , vienuoliktoji ''b '' sėdim chemijos kabinete.Mergaitės - susimąsčiusios, susikaupusios, lyg liūdinčios.Mes, bernai, šelmiškai prasiviepę,lyg tardamiesi iškrėst kokią išdaigą. Ar tik ne paskutinio skambučio dieną ? Ech, toji mokykla ! Ko tik nebūta,kuo negyventa, nesvajota, kaip neišdykauta.
Pirmieji jausmai, kuriuos dar sunku suvokti,krečiantis širdies virpulys vos prisilietus prie klasiokės peties.Kokio nebepatiriu jau daugybę metų.Galvoju,kad jaunystėje ne tik kūnu buvau jaunas ir žalias.''Jauni '' buvo ir jausmai, emocijos, besiformuojantis dvasinis pasaulis, ir nuo menkiausios aistrų kibirkštėlės norėdavosi '' lėkt per lūžtantį ledą ''.
Manau, mūsų laimės pajautą visuomet įtakoja kiti žmonės per pačias įvairiausias gyvenimo situacijas, neįsivaizduoju laimingo nieko nemylėjusio ir nemylinčio žmogaus.

Odisejas rašė: Just.Marcinkevičius kažkada rašė : laimė ir džiaugsmas yra prisiminti baltą vaikystės drabužį... Nežinau, ar vaikystės ,jaunystės metų prisiminimus galima vadint įpročiu, bet tomis trumpomis minčių ekskursų į praeitį akimirkomis jaučiuosi laimingas.Atsijungiu nuo šiandienos pasaulio, nuo susenusio savo kūno ir atvaizdo veidrodyje, nuo skausmų ir ligų, nuo kasdienių rūpesčių ir nesibaigiančių ateities planavimų.Atsiverčiu senus dienoraščius, senus albumus , žiūriu į pageltusias nuotraukas,matau jose save - pirmokėlį, įsikibusį į ranką dar jaunai mamai, virpantį tokį, išplėstomis akutėmis žvelgiantį į kažką...Kitose - jau vyresnis.Tempiu viena ranka sesutę, kitoje - medinis šautuvas.Paėmiau ją į '' nelaisvę " Mokyklinis albumas : visa klasė , vienuoliktoji ''b '' sėdim chemijos kabinete.Mergaitės - susimąsčiusios, susikaupusios, lyg liūdinčios.Mes, bernai, šelmiškai prasiviepę,lyg tardamiesi iškrėst kokią išdaigą. Ar tik ne paskutinio skambučio dieną ? Ech, toji mokykla ! Ko tik nebūta,kuo negyventa, nesvajota, kaip neišdykauta. Pirmieji jausmai, kuriuos dar sunku suvokti,krečiantis širdies virpulys vos prisilietus prie klasiokės peties.Kokio nebepatiriu jau daugybę metų.Galvoju,kad jaunystėje ne tik kūnu buvau jaunas ir žalias.''Jauni '' buvo ir jausmai, emocijos, besiformuojantis dvasinis pasaulis, ir nuo menkiausios aistrų kibirkštėlės norėdavosi '' lėkt per lūžtantį ledą ''. Manau, mūsų laimės pajautą visuomet įtakoja kiti žmonės per pačias įvairiausias gyvenimo situacijas, neįsivaizduoju laimingo nieko nemylėjusio ir nemylinčio žmogaus.

Gražiai parašei, Odisėjau...bet kad 48-nerių metų vyras jau kalba apie "susenusį savo kūną, atvaizdą veidrodyje", tai jau - atleisk, bet niekaip to nesuprantu...Esi toks, kaip jautiesi. Pabandyk pasijausti jaunesniu...

Pakartosiu pono Vytauto žodžius-,,Žmonės nežino, kad yra laimingi''Iš tiesų, kiek turime prigimtinių laimių, bet jas priimame kaip savaime suprantamus dalykus ir blaškomės, ieškodami tos laimės santykiuose su kitais žmonėmis, įvairiose situacijose, aplinkoje ir t.t. Viename vaikiškame spektaklyje herojus sako- ,,Reikia stebuklus įžvelgti paprastuose dalykuose''O kaip gera ir laimę pajusti paprastuose kasdieniuose dalykuose.....

Prieš kelias dienas suskaudo dantį...
O šiandien esu labai laiminga, nes jau nebeskauda

Prasideda prieššventinis maratonas,tampantis jau įpročiu.Nežinau kaip kitiems,o mane jis "užknisa".Per ilgai tęsiasi ir per daug pompastikos.Išužia galvą,ir pačios šventės jau atrodo,kaip galų gale pasiektas finišas.Kai galiausiai visi nutyla-pasijuntu puikiai.
Gal tai įprotis jaustis laimingai kasdienybėje?

Skaičiau, berods, fb, tokį išsireiškimą „Gruodžio mėn gal net nebereikia, nes lapkritis pasiima jo šventes...“ Sutinku su Danutes, mane irgi „užknisa“ šitas maratonas, trunkantis taip ilgai..Darbe pašnekam, kad jau dabar sužiebtos eglės, atrodo, lyg Kalėdos jau būtų po savaitės..ir nublanksta per mėnesį viskas, visi blizgučiai..Skubama, kažkur labai skubama..o gal čia tik man taip atrodo..Ir per šitą ilgą laikotarpį kažkur „išgaruoja“ tas laukimas, šventiška nuotaika...ir šiuo laikotarpiu tikrai nesijaučiu laiminga kasdienybėje

Ir aš manau, kad per anksti prasideda tas visas prieššventinis šurmulys. Bet čia jau nieko nepadarysi, prekybininkai savo naudos siekia ir tiek. Visam pasauly taip yra. O gal ir gerai iš dalies - visgi lapkritis tai pats bjauriausias ir tamsiausias metų mėnuo. Paganai akis į tuos blizgučius parduotuvėse, pasisemi kokių idėjų papuošimams, o dovanėles tai esu pratus pirkti ar gaminti išanksto ir neskubėdama. Svarbiausia turbūt, kad būtų kam jas dovanoti...

Ir gerai, kad iš anksto pradeda prekiauti. Nereikia grūstis eilėse. Galima neskubant, patyliukais sužinojus apie "laišką Kalėdų seneliui" pasistengti išpildyti mažųjų troškimus.

Pritariu Lijundrai, juk gerai pažįstant savo artimuosius, visai nesunku suprasti kokia dovanėlė kam tiks. Pamenu kažkaip dukrelė dar vasarą prasitarė - kaip norėčiau turėti pliušinę beždžionėlę su žinduku...Nepamiršau to mažosios noro ir kažkaip netyčia tokią radau parduotuvėje.
Koks buvo jos džiaugsmas, kai po eglute rado tą beždžionėlę Sako, ir iš kur tas Kalėdų senelis sužinojo, kad aš tokios noriu? Juk aš niekam nesakiau
O kai nelabai žinau, ko kam iš draugų reikia, geriausia dovanėlė tai valgoma. Arba praktiška. Suvalgoma ar sunaudojama ūkyje ir tikrai nereikia sukt galvos ar nešt į parduotuvę grąžint. Juk ne už milijonus gi dovaėles perki.

,,Atsijungiu nuo šiandienos pasaulio, nuo susenusio savo kūno ir atvaizdo veidrodyje, nuo skausmų ir ligų, nuo kasdienių rūpesčių ir nesibaigiančių ateities planavimų"- Odisėjau, na su šiuo sakiniu apie susenusį kūną nesutiksiu!!! Pritariu, reikia kartais ,,atsijungt" nuo draugų, nuo darbų...pabūti pačiam su savimi...pamąstyti...pabūti tyloje. Dabar žiema...depresijų metas baigėsi... kokie čia susenę kūnai? ) Tavo mąstymas susenęs, žmogau. Ką sakysi sedėdamas čate 75 -erių?? Kad esi žavus stangraus kūno diedukas ir vaidinsi svajonių jaunikį)ir dar nepasiekimą )
Nori atgaivint kūną,,,, varyk į pirtelę... į bačkelę....ir į sniegą ) ŪŪŪ kaip kūnas atsigaus...būsi kaip šešiolikinis, patykėk...išbandyta.

salomeja20 rašė: Skaičiau, berods, fb, tokį išsireiškimą „Gruodžio mėn gal net nebereikia, nes lapkritis pasiima jo šventes...“ Sutinku su Danutes, mane irgi „užknisa“ šitas maratonas, trunkantis taip ilgai..Darbe pašnekam, kad jau dabar sužiebtos eglės, atrodo, lyg Kalėdos jau būtų po savaitės..ir nublanksta per mėnesį viskas, visi blizgučiai..Skubama, kažkur labai skubama..o gal čia tik man taip atrodo..Ir per šitą ilgą laikotarpį kažkur „išgaruoja“ tas laukimas, šventiška nuotaika...ir šiuo laikotarpiu tikrai nesijaučiu laiminga kasdienybėje

Salomėja tik nesakyk ,kad kai susirenkate visa šeima pasibūti per šventes , esi nelaiminga. Dar priklauso kokios yra šeimoje tradicijos. Mes visi vaikai, anūkai važiuojam į tėviškę. Patikėkite kaip smagiai mes leidžiame laiką, senius besmegenius lipdom...laidomės iš gniūščių...šeliojame vartomės po pusnynus kaip vaikystėje (žinoma jei būna sniego)... Jei būna gražus oras ir iki miško lekiam, eglių šakas pajudint..sniegynuose pasimaudyt. Tai nėra ištysinis sedėjimas prie stalo. Ir tų dovanėlių teikimas su eilėraštukais, su linkėjimais...su įvairių užduočių atlikimu...yra JĖGINIS. Ir mes augę žmonės gal net didesnį jaudulį, širdies virpesiuką jaučiame nei pypliaigavę tas dovanėles. Reikia tik noro turėti...tai šventes galima švęst smagiai, išradingai. Aš laukiu švenčių.....

Oi ne, aš labai laiminga būnu per pačias šventes, kai vaikai šalia..bet jos tokios trumpos

salomeja20 rašė: Oi ne, aš labai laiminga būnu per pačias šventes, kai vaikai šalia..bet jos tokios trumpos

Trumpos, bet mielos....Gražaus laukimo (lai aplankys mus karaliai ir kepėjai ir.......
Turiu įprotį skaityt eilėraščius, dalinuos, gal ir Jums patiks

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.

(Henrikas Radauskas)