Labai gera tema. Aš rytais geriu arbatą. Lėtai, pasimėgaudama... Tai laikas, kada gal net ne girdžiu save, bet, leidžiu sau būti... Būti be rūpesčių, su lengva palaima. Diena ir jos darbai ateina pamažu, o aš būnu jiems pasirengusi... Labai smagu sau veidrodyje pamerkti akį, ir, atsakant sau, nusišypsoti... Dar, sako, gera praleisti kitą vairuotoją. Jis padėkos, o Tau diena smagesnė

Kažkaip, įsiminė Odisėjas. Jis braido vaikystės pievom, mėgaujasi tuo jausmu, trumpam pamiršęs, kad viskas keičiasi... Manau, jo mintys buvo apie kaitą. O jai priimti reikia pastangų. Tai tuo ir ypatinga vaikystė: daug kas vyko savaime...

Labai gera tema...

Nepraktikuoju, bet, turiu ketinimą vakarais prisiminti penkis ar daugiau gerų dalykų, nutikusių tą dieną... Kad ir praeivio šypseną, saulutės spindulį, va, šiandien, Sidos temą...

O šventinis laukimas... Jį jaučiam taip, kaip įsileidžiam. Kaip ir šventes į širdį... Man pavyksta... Smagu tuo dalintis... Šiandien apkabinčiau visą pasaulį...

Dalia, paskaičiau, ir šypsausi..Dūšioj taip gera. Toks jausmas, kad pavogei iš manęs daug minčių, ir labai gražiai jas išdėstei Aš labai panašiai galvoju, bet nebūčiau mokėjus taip gražiai parašyt. Ačiū tau

Daliadalužė rašė: Labai gera tema. Aš rytais geriu arbatą. Lėtai, pasimėgaudama... Tai laikas, kada gal net ne girdžiu save, bet, leidžiu sau būti... Būti be rūpesčių, su lengva palaima. Diena ir jos darbai ateina pamažu, o aš būnu jiems pasirengusi... Labai smagu sau veidrodyje pamerkti akį, ir, atsakant sau, nusišypsoti... Dar, sako, gera praleisti kitą vairuotoją. Jis padėkos, o Tau diena smagesnė Kažkaip, įsiminė Odisėjas. Jis braido vaikystės pievom, mėgaujasi tuo jausmu, trumpam pamiršęs, kad viskas keičiasi... Manau, jo mintys buvo apie kaitą. O jai priimti reikia pastangų. Tai tuo ir ypatinga vaikystė: daug kas vyko savaime... Labai gera tema... Nepraktikuoju, bet, turiu ketinimą vakarais prisiminti penkis ar daugiau gerų dalykų, nutikusių tą dieną... Kad ir praeivio šypseną, saulutės spindulį, va, šiandien, Sidos temą... O šventinis laukimas... Jį jaučiam taip, kaip įsileidžiam. Kaip ir šventes į širdį... Man pavyksta... Smagu tuo dalintis... Šiandien apkabinčiau visą pasaulį...

Pritariu,Tau, Daluže visa savo atlapa širdele, kad reikia leisti pabūti sau, be rūpesčių...tyloje...tiesiog leisti sau pabūti...pajausti savo viduje save ....
Pas mus snaiguliuoja...nors nepašalę...jos tirpsta...gražu...gera ta ramybės būsena stebėt trapios snaigės egzistenciją...ir tokį grožį. Artėja šventės,smagu. Mylėkime moterys save...ir visus mus mylinčius ir supančius mus artimus savo žmogeliukus...Juk įprotis prabudus pabučiuot savo artimus, ar grįžus į namus...nieko nekainuoja...o tas artumas, apsikabinimas, bučkis yra labai DAUG! Meilės, artumos niekada nebus per daug...





Myliu

Aš myliu laikinumą
Ir švelnų jūros vėją.
Aš myliu paprastumą,
Kuris namo parėjo.

Aš myliu žiedlapius
Ir baltą ryto rūką,
Ir Saulės spindulį
Iš debesų ištrūkusį.

Ir vakarinius šnabždesius,
Ir kaitrią laužo liepsną,
Ir šviežią, gaivų sniegą
Dar niekieno neliestą.

Aš myliu gervės klyksmą
Ir skambų vaiko juoką,
Ir mokausi mylėti tai –
Ko dar vis neišmokau.

Aš myliu tuštumą,
O tuštumoj ramybę.
Pilnatvę myliu,
Galią ir vienybę.

Aš myliu tylą,
O ir garsą myliu.
Aš myliu meilę
Sklindančią taip tyliai.

Aš myliu laisvę
Džiaugtis ir gyventi
Ir niekada širdies
Gelmėj nesenti.

Dar noriu pasidalinti mergaitės tokiu savo keistu įpročiu (vakar čato pokalbiuose Aldona ir Odisėjas kalbėjo,kad jie yra daiktų kaupikai).Šiaip ir aš sunkiai atsisveikinu su nereikalingais daiktais, ruošiuos išmest ir vėl svarstau, svarstau ir pastatau atgal į vietą. Kažkada perskaičiau, kad norint lengvai atsikratyt nereikalingų daiktų reikia jais atsikratyt neskausmingai. Pasidėkite didelį maišą ir kiekviena dienelę į jį meskite po vieną nereikalinga daikčiuką. Patykėkite, mielosios,kai tai tapo įpročiu, kiek visokio šlamšto, nereikalingo balasto, niekučių atsikračiau. Tada toks jausmas geras apima, kai pradarai kokia lentynėlę...stalčiuką... o ten tvarka) Dar labai norėčiau tokį įprotį įtvirtint su rūbų spinta )) Čia man dar sunkiai sekasi (vis prisisvaigstu gal tam panaudosiu , gal į mišką važiuosiu, gal suplonėsiu....gal sustorėsiu) ) Kaip Jūs..ar lengvai su savo rūbais atsisveikinate?? Dabar toks metas, kad reiktų apsivalyt ))nuo senų škarmalų ir kandžių ))

Aš apskritai nelabai mėgstu draugauti su taip vadinamais įpročiais ir nuo to tik laisvesnė jaučiuosi- nei keist, nei atsikratyt tada jų nebereikia O kas liečia senus daiktus ar drabužius, tai niekada jų nekaupiu. o jei pastebiu kažką susikaupusį, tai lengva ranka išdalinu, atiduodu jei kam kas tinka ir patinka, o niekam nereikalingą likutį- lauk. Daugiau erdvės, daugiau laisvės, mažiau susipainiojusio pasirinkimo

Kantrybės pamokos išties nelengvos. Kantrybė - ne šiaip sau pasyvus laukimas, ji reikalauja, kad kiekvieną akimirką išgyvenčiau iki galo.Kai tampu nekantri,bandau bėgti tolyn,elgiuosi taip,lyg tikrovė lauktų rytoj.Nuo šiol būsiu kantri ir tikėsiu,kad ieškomas lobis paslėptas po žeme, ant kurios stoviu.

MAn cia kazkaip naiviai juokinga...

violeta18 rašė: MAn cia kazkaip naiviai juokinga...

Violeta,tai parašykit nenaiviai ir, kad nejuokingai būtų ?

Labas Odisejau.Tai gal tu pirmas...