Nieko mes nelipdom iš tų vyrų.Kai reikia- užsimerkiam, kai nebereikia -atsimerkiam. O vienai gyventi-liuks.Kur noriu ten einu, kur noriu ten važiuoju.Ką noriu tą valgau-niekas nesveria.Nėreikia sukt galvos kada pareis, gal kur užeis, ar išviso pareis.Ir kas sugalvojo tas visas pažintis, bardakas kažkoks,gyvenkit moterys vienos-tai nuostabu

O kam gaišti brangų laiką,kol vyras galų gale,nė pats to nepastebėdamas,išsiduos...Patikrini ir aišku-sekantis.O patikrinti vertėtų net mažmožiuose,tokiose situacijose,kurios nėra nieko vertos.Pvz.-apsimesti sergančia.Ir žiūri,kaip sureaguos.Nes,taip pat(jei ne blogiau)elgsis ir rimtai sergant.Kiek atsitinka,kad tuomet,kai labiausiai reikalingas-jis neria į krūmus.Kam jam kokia pasiligojus,kai aplink pilna sveikų,kuriomis nereikia rūpintis.Jie ne tik nuo paliegusių žmonų ar sugyventinių nusisuka-labai dažnai skuba nuo problemų pasitraukt,jei sunkiai serga vaikai.

Na,o gal diskusijos iniciatorė,turėjo mintyje savigarbą. Juk anoks čia
išdidumas,jei pasitrauki nuo užmigusio girtuoklėlio. Turi taip padaryt,
jei gerbi save.Kita vertus,per pirmà pasimatymą užmigt yra viena,
o prisnūst nuobodžiam filme,visai kas kita.Tuomet protinga būtų-
nepabėgt,bet išeit abiem
O jei visai rimtai,tai daugeliui savigarbos ( arba,vadinkit,išdidumo
tikrai nėra per daug.Ir akmenukai,deja,į moteriškių daržą.
Ar ne jos ,,smūgiuoja" vyrukus įvairiausiom priemonėm,kad bet kokia
kaina laimėtų kad ir vedusì vyrą. Kad ir šiokį tokį, bet kokį. Vyrukams
mes sudarome visas sąlygas, kad trintų galvas į vis kitą pagalvę.
Kaip aš juokauju, pirmisusia permiegama, po to susipažįstama.
Ne veltuj trumpam iš ,,eterio"dingstantys veidai vėl pasirodo paieškose.
Tai ar čia ne moterų savigarbos problema?!

Na taip, pasitikėjimą žmogum prarasti lengva, bet va vėl jį atgauti labai sunku. Vieną kartą apgavęs apgaus ir kitą kart. Tokį žmogų išbraukiu iš draugų ir tiek. Be pykčių.
Lai sau gyvena, bet toliau nuo manęs.