Just.Marcinkevičius kažkada rašė : laimė ir džiaugsmas yra prisiminti baltą vaikystės drabužį...
Nežinau, ar vaikystės ,jaunystės metų prisiminimus galima vadint įpročiu, bet tomis trumpomis minčių ekskursų į praeitį akimirkomis jaučiuosi laimingas.Atsijungiu nuo šiandienos pasaulio, nuo susenusio savo kūno ir atvaizdo veidrodyje, nuo skausmų ir ligų, nuo kasdienių rūpesčių ir nesibaigiančių ateities planavimų.Atsiverčiu senus dienoraščius, senus albumus , žiūriu į pageltusias nuotraukas,matau jose save - pirmokėlį, įsikibusį į ranką dar jaunai mamai, virpantį tokį, išplėstomis akutėmis žvelgiantį į kažką...Kitose - jau vyresnis.Tempiu viena ranka sesutę, kitoje - medinis šautuvas.Paėmiau ją į '' nelaisvę " Mokyklinis albumas : visa klasė , vienuoliktoji ''b '' sėdim chemijos kabinete.Mergaitės - susimąsčiusios, susikaupusios, lyg liūdinčios.Mes, bernai, šelmiškai prasiviepę,lyg tardamiesi iškrėst kokią išdaigą. Ar tik ne paskutinio skambučio dieną ? Ech, toji mokykla ! Ko tik nebūta,kuo negyventa, nesvajota, kaip neišdykauta.
Pirmieji jausmai, kuriuos dar sunku suvokti,krečiantis širdies virpulys vos prisilietus prie klasiokės peties.Kokio nebepatiriu jau daugybę metų.Galvoju,kad jaunystėje ne tik kūnu buvau jaunas ir žalias.''Jauni '' buvo ir jausmai, emocijos, besiformuojantis dvasinis pasaulis, ir nuo menkiausios aistrų kibirkštėlės norėdavosi '' lėkt per lūžtantį ledą ''.
Manau, mūsų laimės pajautą visuomet įtakoja kiti žmonės per pačias įvairiausias gyvenimo situacijas, neįsivaizduoju laimingo nieko nemylėjusio ir nemylinčio žmogaus.

.....jau nuo pat ryto traumuojatės

ką manote? Kodėl vieni žmones, patyrę gyvenimo traumas, tampa žiaurūs,pikti, o kiti atvirkščiai, atjaučiantys, gailestingi...

danutes rašė: "...ir vilkas sotus,ir avis sveika" Gali būti ir kitaip-avis sveika,o vilkas lieka alkanas... Skyrybos-bent jau sąžininga.Nesuprantu,kam reikia vilkti kažkokį beprasmišką jungą...Kaip aš sakau-vedybos gerai,bet skyrybos dar geriau

Vedybos gerai - kai visi sotūs ir laimingi ))