pritariu visoms pasisakiusiom. Vedybos pačių jaunavedžių, o ne jų tėvų reikalas. Tėvai teatlieka savo vaidmenį šiame reikale. Mano reikalas buvo išlydėt dukrą ir žentą į santuokų rūmus, peržegnot ir palaimint, sutikt su duona ir druską, padovanot ką nors vertingą(kad ir solidžią pinigų sumą), o visą kitą vaikai susiorganizavo patys taip, kaip judviejų širdys geidė. Ir likome visi laimingi ir nieks niekam neskolingi nei materialiai, nei emociškai

miela danutes, malonu skaityti atviras tavo mintis, tik, mieloji, ar giliai širdyje nemeluoji pati sau. Juk jei iš tiesų būtum tokia abejinga vyrams, tai net nekalbėtum apie tai. Tau tiesiog tai nerūpėtų. Jei kalbi, reiškia rūpi, o tiksliau gal maudžia, skauda...Viena mano pažįstama gyvena viena ir visada sako, kad vyras jai nereikalingas, bet , kai paskaitau parašytas jos eiles... ten tiek ilgesio, vienatvės, širdies šauksmo...Gal nesutikai tokio žmogaus, kuris myli ne už kažką, o tiesiog myli, šiltai, besąlygiškai. O gal pati to nepatyrei...kai myli besąlygiškai, netrukdo nei numestos kojinės, nei neparuošta vakarienė, nei nenuleistas vanduo klozete...Mane taip mylėjo, deja negalėjau atsakyti tuo pačiu, todėl šiandien viena, bet...nenusivylusi ir nepraradusi vilties

oooo danut, kodėl taip pesimistiškai kalbi? Negi turi tokią prastą patirtį su vyrais. Yra puikių vyrukų ir įvairaus amžiaus, kurie pasiruošę mylėti,gerbti ir būti šalia moterų. O dėl kartelės tai iš savo patirties galiu pasakyti, kad geriems vyrams patinka kilstertos kartelės ir jie jas su malonumu įveikinėja. O jei koks slunkelis pasitaiko, tai niekada nevėlu pasiųst jį nnnnnn

nelygu kaip veiksi: ar pati ieškosi ar leisi tave susirasti

kaimiete, kodėl apskritai turėtum sukti galvą dėl suaugusių žmonių pasirinkimo, net jei jie ir patys artimiausi.Sūnui būk mama, marčiai anyta(kol ji norės bendraut), o anukytėm močiutė. Atsipalaiduok, ir daugiau rūpinkis savimi. Juk nenugyvensi antro gyvenimo už sūnų ar marčią. Žmogui tai neduota. Tik savas gyvenimas, savi pasirinkumai. O suaugę vaikai tegu savo gyvenimą tvarkosi, kaip tinkami. Jei tiki Dievu pasimelsk už juos

man dzin kitų nuomonė apie mane, juolab, kad virtualioje erdvėje visi mes daugiau ar mažiau kaukėti. Va pasakykit man, kuri (ar kuris) čia iš mūsų atvėrė savo dūšią?

Visa bėda tame, kad į žmogišką kūnelį vyrai ir moterys žiūri skirtingai. Moterys bendraudamos su vyrais daugiau viliasi paties bendravimo kokybės, jausminės išraiškos. Mato ir vyrišką kūną, bet reaguoja į tai labai skirtingai. Vyrai gi, jei tik moters kūnelis nepadarė gero įspūdžio, vargu ar benorės toliau su ja bendrauti. va čia tas ir pagaliukas moters ir vyro draugystei.