O laimingiausias vyras tas, kuris nepaskęstas filosofiniuose marazmuose

Pasak Švento Rašto, kunigų(būtent vyrų) tarnystę įsteigė pats Dievas. Apie tai plačiau galima paskaityti Išėjimo knygos 28 skyriuje(Senajame Testamente). Naujajame Testamente, pirmieji kunigystės tarnystę atliko Kristaus mokiniai-apaštalai.Daugelis iš jų buvo vedę ir tai netrukdė jų tarnystei. Šv. Rašte niekur nėra minima, kad kunigai turėtų laikytis celibato. Senojo Testamento laikų kunigai visi buvo vedę ir turėjo savo šeimos nuosavybę, kaip ir visi šiandieniniai įvairių tikėjimų šventikai(išskyrus katalikų tikėjimą). Istorinių šaltinių teigimu, celibatas kunigams buvo įvestas turtiniais sumetimais, kad galima būtų kontroliuoti ir neprarasti bažnytinės nuosavybės. O šiandieniniai vedę šventikai turi savo nuosavybę, kurią po mirties palieka šeimos nariams.

Tikiuosi, Danutes, kad apie sekmadienio šventimą kalbi ne eretiškai ironizuodama, o dėl to, kad tau daug kas neaišku. Kad būtų aiškiau, patarčiau Dešimt Dievo įsakymų ne internete ieškoti, o perskaityti Šv. Rašte, o jį rasi Išėjimo knygos dvidešimtame skyriuje. Pasigilink, dėl kokios priežasties Dievas įsakė atminti ir švęsti septintą savaitės dieną.Tai vienintelis įsakymas iš dešimties, kur Dievas nurodo žmonėms atminti. P.S va pagalvojau ar negausim pylos nuo moderatoriaus, kad diskusijų skyriuj diskutuojam tik mudvi. Bet gi mes ką, mes nieko...gražiai kultūringai diskutuojam

Ne visai taip, Danutes. Visas krikščioniškas tikėjimas paremtas Šventuoju Raštu, o jame niekur neparašyta, kad reikia švęsti Kalėdas. Tokia savoka apskritai niekur nepaminėta. Bet va Morkaus evangelijos septintame skyriuje(jis pavadintas ,,ginčas dėl papročių''), rašoma:,,Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių. Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius''. Tad jei patys žmones susigalvoja šventes, tai tegu ir švenčia pagal savo sumanymą. Kaip matai, Danutes, dažnai Dievo nurodymai ir žmonių sugalvoti papročiai ar nusistovėję ritualai stipriai prasilenkia.

Kaip tikintieji turėtų švęsti Kalėdas? Mano manymu taip , kaip kam norisi, pagal savus įsitikinimus ir supratimą. O kodėl ''turėtų'' švęsti? Gali ir nešvęsti...

Vai vai, Eudra, o kam pagrabinę žvakę laikai, kalbėdama apie Kalėdas? Ir dar vienas klausimėlis Danutes- kaip giliai tikinčių tėvų šeimoje užaugai toookia eretikė? Vai vai vai

Pakartosiu pono Vytauto žodžius-,,Žmonės nežino, kad yra laimingi''Iš tiesų, kiek turime prigimtinių laimių, bet jas priimame kaip savaime suprantamus dalykus ir blaškomės, ieškodami tos laimės santykiuose su kitais žmonėmis, įvairiose situacijose, aplinkoje ir t.t. Viename vaikiškame spektaklyje herojus sako- ,,Reikia stebuklus įžvelgti paprastuose dalykuose''O kaip gera ir laimę pajusti paprastuose kasdieniuose dalykuose.....

Danutes, o daug jau tokių džentelmenų sutikai, kurie mieliau gulėsi ant grindų, o ne į lovytę pas moterytę ?

Nu tai gali ir nusibaigt, jei tik jungsimės tam ,kad pažiūrėt kiek prisijungusių arba pakritikuoti. Ale ne, vot ir nenusibaigs. Aš ištikima čatininkė, jei nieko užėjus į čatą nerandu, tai pasikalbu pati su savim

Auguste, susimildama, parazūmink tu mane, kas tas ,,susitaikymas su savimi''. Aš su savimi kartais pasikalbu, pasitariu, bet kad pykčiaus, o paskui taikyčiaus, tai nea. O gal ne taip ką supratau?O gal tu čia kalbi apie tuos, vadinamuosius, vidinius konfliktus?

Pritariu, Danutes!Man taip liūdna, kai žmonės gyvena be svajonių, tik vedami įpročių. Žodis įprotis man gretinasi su kažkuo, kas įkalama į protą . Žinoma, aš ne prieš gerus įpročius, bet žmogus tuom ir skiriasi nuo kitų žemės tvarinėlių, kad geba svajoti ir pastangų dėka įgyvendinti svajones. Būtent pastangų dėka, o ne kažkokių pasiseiliojimų, atsiprašant.Tad žmogus, turintis svajonių, tai ne tuščiaviduris svajoklis, kaip kai kam atrodo.

Tiems, tiems, Metistai!Svajok ir įgyvendink savo svajones (kad ir dirbdamas naktimis) ir pasaulis taps gražesnis. P.S. žinoma, jei tavo svajonė vedanti į laimę.

Kaimynystėje, kur gyvenu, gyvena toks ponas Vytautas. Vyriškis gimė be rankų, tik su mažomis, beveik rudimentinėmis, kojukėmis.Šis žmogus yra visiškai priklausomas nuo kitų. Visiškai!Anksčiau mėgdavau su juo padiskutuoti įvairiomis temomis ir pasisemti išminties. Štai ką jis man papasakojo: paprašau giminaičio, kad mane užkeltų ant palangės ir stebiu gatve einančius žmones. Žingsniuoja kartais jie liūdni ir paniurę, ir.......net nežino, kad jie yra laimingi!Jie mato, girdi, kalba, juda, gali dirbti. Vaikystėje turėjau didžiausią svajonę, kaip pasiėmęs kastuvą į rankas, iškasčiau didelę didelę duobę, o paskui nusiplūkęs iki devinto prakaito pasisemčiau kibirą šalto vandens ir užsipilčiau ant savęs.....Kokia nuostabi šio neįgalaus žmogaus svajonė ar ne? O kokios mūsų svajonės, vedančios link laimės?

Prieš keletą metų, dalyvaudama Adros labdaringoj veikloj, lankiausi ir senelių namuose. Labiausiai senukai skundėsi, kad jų nelanko artimieji ir kad sunku viename kambaryje gyventi su svetimu žmogum. O šiaip ten vyksta įdomus gyvenimas: ir pasipyksta, ir susitaiko, ir apkalbinėja. O kokie meilės trikampiai....O mano sesuo nuvykdavo su spektakliais. Tai po vieno tokio spektaklio, sako priėjo senukas kokią devintą dešimtį įpusėjęs ir sako - ,,Vaikeli, gal kitų roz tu ne kamiedijų atvežk, o kokių vaidinimų aplink blectvą'' Va, mielosios mano, kas senukam diedukam rūpi senelių namuose

Bet kodėl senoliais, kurie, anot Augustės sąžiningai dirbo ir augino vaikus, turėtų rūpintis valstybė? O kur , leiskite paklausti, šitų senolių vaikai? Gal užsienyje kala euriukus? O negalėtų saujelę kitą tų euriukų pametėt savo vargstantiems gimdytojams? Kai senoliai išleidžia paskutinį kvapą, tai paveldėti palikimo sulekia kaip varnai iš visų pasaulio kampelių. Bevaikius senolius tikrai turėtų paremti valstybė. Bet kas ta valstybė? tai ir aš , ir tu, ir mes visi kartu, kaip dainuojama vienoje dainoje...visada aukoju ir aukosiu