Iš didelio rašto išėjai iš krašto...kibe dvasinę kalbos dovaną gavai lyg apaštalas Petras...o gal rašai pagėręs

Metistai, a pasiutai, ko naktim nemiegi, o romanus rašinėji...o gal tave kūrybos dvasia apėėmė...nu tadu suprantu...tadu kitas reikalas

Ale gerai tu sakai, metistuk ir aš apie tą patį. Kadangi jaučiuosi išmintinga moteriška moteris, tai tikrai niekada nebūnu viena. Susirandu nuolankiai santūrų arba santūriai nuolankų dieduką ir...gyvenu kaip inkstas taukuose

Oi, netyčia du roz paspaudžiau ir pasidaugino...

Metistuk, bučiukas tau aš tik provokuoju, o tu už gryną pinigą priimi...vai vai vai

Metistuk, bučiukas tau aš tik provokuoju, o tu už gryną pinigą priimi...vai vai vai

Vai vai vai kaip mes mokam vieni kitiems patarinėti...kas iš galvos, kas iš spaudos...vai vai vai

vai, vai vai...Metistai, gerai tu čia paporinai, nu ale kad kaip čia pasakius...viename žurnale jau skaičiau šitas mintis žodis žodin...čia kaip dabar išeina, kad nusirašinėji? ...o gal atsitiktinai mintys sutapo...

žem59, duosiu tau vieną patarimą : niekada, pabrėžiu, niekada, nepasakok vyrui, su kuriuo nesvarbu kur ir kaip susipažinai, apie savo sunkią praeitį. Suprask, tai tavo praeitis, ne to žmogaus. Nesitikėk gauti paguodos ar užuojautos. Jei dar vargina slogūs praeities prisiminimai, luktelk, kolei jie išblės ir neskaudės. Tuomet pamatysi, kaip gera kurti naujus santykius tiesiog nuo...nulio, kai nugaros nebeslegia praeities vargai ir nuoskaudos. Juk ar norėtum turėti draugą,kuris laikytųsi įsikibęs į praeitį ir tikėtųsi, kad tu jį guosi, globosi, rūpinsies. Kažin...ne veltui Šventam Rašte pasakyta : ,,kiekvienai dienai užtenka savų rūpesčių''...nors žmogiška, o ypač moteriška norėti atjautos ir paguodos, bet verta pamąstyti ir giliau.

Nu jau jei į realybę pasiduodant ir už gyvą pinigą šitą istoriją priimant, tai atsakykit, mieli diskutuotojai, man į vieną iškilusį klausimą. Va jeigu tas tariamai labai doras vyrukas visą gyvenimą paaukojo vaikams( o tai reiškia, kad gyveno tik dėl vaikų), tai ko pastarasis nenori besiaukodamas vaikams ir garbingai nugyventi likusį gyvenimą? Kaip dabar žmogelis gyvens nesiaukodamas, kame matys gyvenimo prasmę? O gal pasiryžęs dėl moters aukotis? O kaip tada auka vaikams? O gal nabagėlis pats susipainiojo gyvenimo peripetijose ir tapo auka? Ir laukia kolei kokia stebuklingų galių moterytė išvaduos? O ką šis doras vyrukas gali pasiūlyti moteriai? Gal dejones apie paaukotą gyvenimą savo vaikams? Sakysit tokie pamąstymai atsiduoda sarkazmu? Bet...žodžių iš dainos neišmesi...

Vai vai, kaktusnikėli, man rodojasi, kad šitą pasakojimą apie neva superinį kaimynėlį pats sukūrei o jūs, atseit, moterytės godokitės rodokitės, o aš pažiūrėsiu ar atsiras tokia mielaširdinga samarietė, katra diedžioką, priklausantį nuo savo vaikų, po savo sparneliu kištų, sriubelą virtų ir šaukšteliu maitintų...va vai...o gal čia tu apie save, kaktusnikėli...tik gėda prisipažinti

Aha, kaktusnikėli, lengva tau pašnekėt. Man žieduotinis jau keli metai sako, kad myli, žiedą dovanojo, prie altoriaus kviečia...o kai pamislyju apie žanatvę, tai šiurpai srovėm per mano griešną kūną nubėga ir lekiu šalin...o susimetus irgi nenoriu gyvent...ir kū daryt

Antan-aniukai, nu ale nebūk toks pasikėlęs...,,kuri sugebės sudominti''.....vai vai vai tai kėp gi tavi domint, iš katrų pusį ar ant katrų pusį...

išsivaizduoju moterytę išsinėrusią iš skūros...vai vai vai...o kaip atgal ton skūron sulįst...vieną roz išsinėrei ir likai visam gyvenimui beskūrė...vai vai vai ar verta

O ar žinote, kad poezija žmoguje užgimsta iš...nerimo...