VIENATVĘ SUSIKURIAME MES PATYS...
Kai telefonas tyli dvi dienas - tai ne vienatvė, tai - BLOGI DRAUGAI.
Kada tu girdi tiksintį laikrodį - tai ne vienatvė, tai – DAUG TURI LAISVO LAIKO.
Kai nėra ko laukti - tai ne vienatvė, tai - PESIMIZMAS.
Kai vagi trupinėlius svetimo gyvenimo, kad užpildytum savąjį - tai ne vienatvė, tai – NEPASITIKĖJIMAS SAVIMI.
Kai neturi su kuo pasišnekėti ir pradedi kalbėtis su savimi - tai ne vienatvė, tai - LIGA.
Kai verki ištisas dienas tuščiame bute - tai ne vienatvė, tai - DEPRESIJA.
Kai galvoji, kad niekas tau nepadeda - tai ne vienatvė, tai - EGOIZMAS.
Kai nori rėkti iš nevilties - tai ne vienatvė, tai - SKAUSMAS. Kai tu niekam nereikalingas - tai ne vienatvė, tai - SAVIAPGAULĖ.

VIENATVĖ - TAI, KĄ MES SUSIKURIAME PATYS, KAI MUMS NIEKAS NEIŠTARIA TRIJŲ PAPRASTŲ ŽODŽIŲ - AŠ TAVE MYLIU...

http://www.youtube.com/watch?v=xqaNsOliHkg

Geri žodžiai,"tiksliai"pasakyti...įsiminsiu.

o jei neistaria-tai ir yra vienatve?

Manau,netgi jei jie tariami dažnai,galima neišvengti vienatvės.beje,nereikia painioti,"vienatvės"ir"vienišumo".gal panašumo turi,bet tai,ne tik žodžiai,-jausmai taip pat kiti.

Baisiausia,kai esi dviese,o jautiesi vienisas...

jauciuos vienisa,nes turiu daug ka keisti savo gyvenime.o as to visai nenorejau

Ir ko cia sriubaujat, nesuprantu? vienatve yra geras dalykas, kai turi kuo uzsiimti.
Kaip cia kuris sake, berods ir as minejau - vienatve skiriasi nuo vienisumo. Puiku tureti savo erdve, kur gali pabut vienas. bet zinot - vienisas neesi. Kazkur yra artimieji, vaikai, gimines, draugai - argi to maza?
Susimatai, pabendrauji, su anukeliais pazaidi, o paskui grizti namo kuir tylu, ramu ir gali daryt ka tik nori

Na,nesutinku su jūsų nuomone,Anzelmute,kad vienatvė gerai.taip,turėti savo "erdvę",kartais(bet,tik!)pabūti vienam,taip.tai netgi reikalinga...beje,vėlgi manau,viena-turėti ir bendrauti su vaikais ir anūkais,antra-su sielos puse...ar galima lyginti meilę vaikams,anūkams,artimiesiems ir(ar)antrai pusei-moteriai(vyrui)?žodis tas pats,o jausmas?..nemanau,jog turint,net ir didelį artimųjų ratą,jau esi ne"vienišas".teisingi žodžiai:"baisiausias vienišumas-dviese"!neverkšlenu,bet esu tai patyręs!

Akitai norėčiau pasakyti:"iš dviejų blogybių renkamasi mažesnė".jei nenori nieko keisti,lik vieniša.jei ne-keisk kažką(ką manai reikalinga ir būtina).žinok ir atmink-tik pasakose(ir liaudies išminty):"ir vilkas sotus,ir avis sveika(gyva).tokios tokelės mūsų gyvenimėlyje...(tik nuomonė!).

Mes kalbame apie vienatvę,kaip ir vienišumą.Ilga vienatvė ,manau, nėra maloni nei vienam.Kodėl ji atsiranda? Gal būt mes to norim?Sąmoningai ar nesąmoningai...
Priežastys,dėl kurių elgiamės ir gyvename taip,one kitaip,dažnai sunkiai suprantamos.Mūsų poelgius lemia ne vien sąmoningi pasirinkimai,bet ir pasąmonė,kuri veikia anapus sąmoningumo ribos.Todėl jos nepaisymas sukelia problemų.Pavyzdžiui,mes nuolat kartojame tas pačias klaidas.Kad išbristi iš to,turime keisti mąstymą ir elgesį.
Mes esame ne tai,ką galvojam,kąsakom,ką jaučiam.Mes esame tai,ką darome.

Na gerai, teoriskai viskas suprantama. Dviese linksmiau, o ir vienatve neuzkankins. Nors buna ir vienatve dviese - patys sakot. Tai kas gi tada geriau - gyventi vienam ar buti su bet kuo, kad tik ne vienam?
Vienas dalykas trumpi pasisveciavimai ir visai kitas reikalas gyvenimas kartu. Ypac vyresniam amziuje, kai kiekvienas jau turi savo patirti, savo gyvenimo bagaza ir iprocius, kuriuos labai nelengva pakeisti.
Na jo, viltis geras dalykas, bet gyvenam ne ryt, poryt, o siandien. Dabar, siuo metu ir laikas lekia greit.
Jei zmogus dabartiniam savo gyvenime nesugeba rasti pliusu ir geru dalyku, tai laukti, kad va kazkas ateis ir padarys tave laimingu yra naivu ir juokinga.

Atsakant į Aktivijos mintis:"aš tave myliu".Mes visi trokštame išgirsti šią stiprybės teikiančią žinią,tačiau neparėmus atatinkamu elgesiu,dažnai būna melas arba tik pažadai,kurių nebuvo rengiamasi tęsėti.Tai supratus nuvilia dar daugiau,nei būtų to nepasakyta.Nusivylimas jau žingsnis į vienatvę.

,,,,,,,,...yra vienatvė dviese......kuri palaužia-kaip liga sunki..., kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią vien abejingą žvilgsnį sutinki.....kai tavo skundo+ilgesio negirdi, nemato sielos, prislėgtos ledais---ŽMOGUS--kuriam paskyrei savo širdį, KURĮ rinkais iš tūkstančio----kadais....ginarossa-pritariu jums...juk dėl to ir paskaitinėjam pažinčių svetainėse, ne tik savo mintis rašydamos....

Žmonės vieniši todėl, kad vietoj tiltų stato sienas...

Ant sudrėkusio sapno peties
Surūdijusį skruostą padėsiu...
Nesiartink prie mano nakties - aš tave LAUKIMU užkrėsiu...

------------
Ir... niekada nesakyk - niekada...

Rožių aromatu dvelkia ta ranka, kuri dovanoja... Pagalvokime, kiek mes kartų padarėme tai: šiltai ir nuoširdžiai? Eame viens kitam skirti tam, kad padėtume užrakint liūdesio vartus ir išgirst draugo, linksmus ar sunkius, žodžius. Šiuolaikinė atskirtis, susireikšminimas, kol sekas ir lyg viskas gerai "man" - savo juodą darbą padarė. Depresija čia, statistai paskyrė jai 2 - ają vietą... Juk ne visi žmonės išdrįsta kalbėti. Dar daugiau nesupranta. Tad kalbėkim, diskutuokim ir būkime tolerantiški. Pabūkim, padėkim, draugaukim.