Visiems linkiu verkti iš laimės... Tai nuostabus jausmas.

Čia turėtų būti brandus bendravimas... Ko aš ir pasigendu.Jo visiškai nėra.

Dabar jau mūsų charakteris yra susiformavęs ir nieko čia jau negalima pakeisti.Bet galima bandyti prisiderinti vienas prie kito,jeigu abu to nori,arba priimti žmogų tokį,koks jis yra...

Kaip sunku girdėti "pavargau gyventi",o rodos visiems norisi gyventi ir gyventi... Gal tai depresija? O gal tai vienatvė? Vienatvė-tai nereiškia,kad neturi draugo šalia.Vienatvė-tai,kad nieko neturi.O aš manau,kad kiekvienas turime sau artimus žmones,su kuriais mums gera ir stengtis pamatyti,koks gyvenimas gražus...