Maslow teigimu, kuo ilgiau žmonės bendrauja, geriau pažįsta vienas kitą, tuo meilės jausmas vis stiprėja. Tačiau meilė, moters ir vyro santykiai ypatingo reflektyvumo reikalaujanti tema. Kitaip tariant, tai teorema, kurią turime įrodinėti kiekvieną dieną...

Meilė sau, reiškia priimti save tokį, koks esi. Reikia suprasti, jog mes esame Visatos dalelytė. Nereikia pamiršti, kad kitas žmogus yra toks pat unikalus kaip ir jūs. Jis yra taip pat - Dievo dalis.
Kai mylime save ir kitus, aplink save sukuriame meilės erdvę.
Dėkingumas padeda tą jausmą išlaikyti. Dėkokime Visatai, Dievui, žmonėms. Gerbkime kitus ir save. Darykime gerus darbus, darykime kitus laimingais - išmokime duoti. Duodami pasijaučiame laimingesni nei imdami. Tampame nepriklausomi. Kai duodame, nereikalaujame iš kitų, o kai nereikalaujame, tai nereikia pykti kažko negavus. Matote, kaip viskas susipina į vieną grandinę.
Žodžiu, kaip žiūrime į save, taip žiūrime ir į kitus.

Įrodinėdamas savo meilę jai,jis užkope į aukščiausią kalną,perplaukė giliausią vandenyną,perėjo plačiausią dykumą, bet ji visiek jį paliko - nes jo niekada nebuvo namuose....

Pavydas iškyla tada, kai abejojame kito ištikimybe ar jausmais. Pavydas yra persipynęs nepasitikėjimu savimi, gailesčiu sau, pykčiu, nuoskaudom, baime, kad mus paliks. Tai savininkiškumo jausmas. Jei tas jausmas pastoviai mūsų neapleidžia, galime tikėtis, jog į santykius įsiverš trečias asmuo.

Pavydas parodo, jog mes esame prisirišę prie santykių. Kitas žmogus yra mūsų gyvenimo tikslas, mes norime jį valdyti ir kontroliuoti. Turėtume suprasti, jog tas kitas žmogus būna su mumis sava valia, tad santykius turėtume puoselėti savo jausmų išreiškimu, o ne griauti prasiveržiančia agresija.

Kita vertus, atkreipkim dėmesį į save - ar pas mus pačius nėra užslėptų norų flirtuoti. Todėl apie kitus sprendžiame pagal save, kartais to net neįtardami. Juk visa tai glūdi pasąmonėje, o ją suprasti nėra taip paprasta ir lengva.

Kaip anksčiau minėjau, pavydime tuomet, kai nepasitikime savimi.
Vadinasi, per mažai save mylime. Pamilkime save visa širdimi, tada ir kiti mus mylės. Gerbkime save. Pagarba sau pasireikš tuo, kad elgsimės išmintingai. Elgsimės taip, kad patys nepyksime ant savęs.

Labiau pasitikėkime savo mylimu žmogumi. Taip mes išreikšime savo meilę jam. Savo jausmus rodykime visokiais būdais, tik atsisakykime pykčio, pavydo ir priekaištų.

Jei mes pavydime, vadinasi mūsų santykiuose kažkas yra ne taip. Reikėtų išsiaiškinti priežastis.

Kas yra liga? Mes susergame tuomet, kada pažeidžiame harmoniją su visata. Liga atspindi mūsų klaidingą pasaulėžiūrą, t.y. griaunančios mintys, blogas elgesys ir negeri ketinimai. Į ligą reikia žiūrėti kaip į signalą, jog gyvename, elgiamės ne taip. Liga blokuoja mūsų vidinę agresiją. Tas pats yra ir su bėdomis ar nelaimėmis.

Jei jums kas nors nepatinka kituose žmonėse, vadinasi tai yra jumyse (tas pats, jei jums patinka). Priimkite žmones tokius kokie jie yra. Keiskitės patys ir pasaulis pasikeis. Nebijokite spręsti problemų, nebėkite nuo jų - tai savęs apgaudinėjimas.
Peržvelkit savo gyvenimą. Nemalonius įvykius pakeiskite tokiais, kokius norėtumėte matyti. Tokiu būdu keisis jūsų jausmai, valysis ir sveiks siela, atitinkamai keisis gyvenimas...

Kartą vienas protingas profesorius universitete uždavė savo studentams tokį klausimą: „Ar visą tai, kas egzistuoja, sukūrė Dievas?“
Vienas studentas drąsiai atsakė: „Taip, sukūrė Dievas“.
„Dievas viską sukūrė?“ – paklausė profesorius.
„Taip, sere.“ – atsakė studentas.
Profesorius paklausė: „Jeigu Dievas viską sukūrė, reiškia, Dievas sukūrė blogį, jeigu jau blogis egzistuoja. Ir pagal tą principą, kad mūsų darbai parodo, kas mes esame, reiškia, kad Dievas yra blogis“.
Studentas nutilo, išgirdęs tokį atsakymą. Profesorius buvo labai savimi patenkintas. Jis pasigyrė studentams, jog dar kartą įrodė, kad tikėjimas Dievu – tai mitas. Nes sąvokos „Dievas“ ir „blogis“ prieštarauja viena kitai ir viena kitą paneigia.
Kitas studentas pakėlė ranką ir paklausė: „Ar galiu Jums užduoti klausimą, profesoriau?“
„Žinoma“, – atsakė profesorius.
Studentas atsistojo ir paklausė: „Profesoriau, ar egzistuoja šaltis?“
„Kas per klausimas? Žinoma, egzistuoja. Ar tau niekada nebuvo šalta?“
Studentai prapliupo juokais iš jaunuolio klausimo.
Jaunuolis atsakė: „Iš tiesų, sere, šalčio nėra. Pagal fizikos dėsnius, tai, ką mes vadiname šalčiu, laikoma šilumos nebuvimu. Absoliutus nulis (-460 laipsnių pagal Farenheitą) yra visiškas šilumos nebuvimas. Šioje temperatūroje visa materija tampa inertiška. Šalčio nėra. Mes sukūrėme šį žodį, kad įvardintume, ką mes jaučiame kai nėra šilumos.“
Studentas tęsė: „Profesoriau, tamsa egzistuoja?“
Profesorius atsakė: „Žinoma, egzistuoja“.
Studentas atsakė: „Jūs vėl neteisus, sere. Tamsos taip pat nėra. Tamsa – tai šviesos nebuvimas. Mes galime tyrinėti šviesą, bet ne tamsą. Mes galime naudoti Niutono prizmę, kad išskaidyti baltą šviesą į daugybę spalvų ir išmatuoti kiekvienos spalvos bangos ilgį. Mes negalime išmatuoti tamsos. Šviesos spindulys, patekęs į tamsią erdvę, ją apšviečia. Kaip jūs galite išmatuoti, kiek tamsi yra kuri nors erdvė? Jūs matuojate, kiek šviesos joje yra. Ar ne taip? Tamsa, tai sąvoka, naudojama apibūdinti, kas vyksta kai nėra šviesos.“
Galų gale jaunuolis paklausė: „Sere, ar blogis egzistuoja?“
Šį kartą profesorius jau nebe taip pasitikėdamas atsakė: „Žinoma, aš jau pasakiau. Mes tai matome kiekvieną dieną. Žiaurumą tarp žmonių. Daugybę nusikaltimų ir prievartos visame pasaulyje. Šie pavyzdžiai parodo blogio apraiškas.“
Ir šį kartą studentas atsakė: „Blogio nėra, sere, arba, galima sakyti, jis neegzistuoja pats sau. Blogis – tai paprasčiausiai Dievo nebuvimas. Jis panašus į tamsą ir šaltį, tai žodis, sukurtas žmogaus, kad įvardintų Dievo nebuvimą. Dievas nesukūrė blogio. Blogis – tai ne tikėjimas arba meilė, kurie egzistuoja kaip šviesa ir šiluma. Blogis – tai Dieviškos meilės nebuvimo žmogaus širdyje rezultatas. Tai kaip šaltis, kuris atsiranda, kai nėra šilumos, arba tamsa, kuri ateina, kai nėra šviesos“.
Profesorius atsisėdo.
Šio jaunuolio vardas – Albertas Enšteinas.

Geriausias draugas - tai žmogus, kuris tau į akis pasakys viską ką apie tave galvoja, o visiems kitiems - sakys, kad tu pats geriausias pasaulyje.

Smėlis saujoje

Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė:
- Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą. kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais i viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:
- Supratau!