Aš vis dar laukčiau laiškų į e-mail, kam vienatvė 'per plačiai atvėrė duris..' Man taip atsitiko. Daug buvo žmonių aplink, o dabar... tebūnie, lemtis. Labai norėčiau bendrauti su moterimis panašaus amžiaus pradžioje laiškais, o vėliau gal ir susimatyti, pasikalbėti,išgerti arbatos šiltos, netgi, kažkuo ir padėti. Manau, kad pasakyti jau turime ką ir bendraujant siela sušyla, dienos šviesėja. Gaila, kad važinėti po renginius neturiu tokių galimybių, nors norėtūs bendrystės. Gražūs tie žmonės, kurie pagalvoja apie kitus, kuria klubus. Tai labai reikalinga. Tik būkime atviresni, kalbėkim, bendraukim.

O aš tiesiog, ieškau gal draugių, kur ramiai galėtume pasibendrauti, tiesiog, vienatvei užverti duris. O sutikt čia meilę ar tą antrąją pusę, na, netikiu aš visai. O draugystė - nuostabiausias dalykas. Žinau, kad daug kas paneigs, bet mes visi turime savos patirties. O nusivylimas - skausmingas dalykas.

Kokia puiki idėja. Juk vienatvės mumyse tiek- kiek besielės mėnesienos nakty...Žinoma,atleiskite, ne visose. Ech, tie mūsų likimai ar lemtys?? Atskirties - nemažiau. Ne atsitiktinai metams palietus, apsidarai ir vis dažniau ir dažniau matai ledines vienatvės akis, beprasmį rytą ir bijai dienos, kuri nieko iš tavęs neprašys, tik kaip nors išbūti ją kasdienėje buityje... O rodos, dar tiek turėtum ką pasakyti, pasidalinti, padėti, atjausti, pasijuokti, išgerti kavos, pabūti kartu. Kaip nuostabu būtų panašaus amžiaus, poreikių moterų klubas, kai retsykiais būtų galima susitikti, pasibendrauti.

Kada rožėmis kvepia dangus,
Paukščiai išneša gatvėmis saulę,
Į nežinomus žemės kraštus,
Mums palikę tik ilgesio saują...
----------
Mielai susipažinčiau su moterimis iš Kauno miesto ar apskrities, maloniai atsakyčiau į laiškus. Juk atrodo, tiek nedaug reikia: gero žodžio, juoko ar atjautos, telefonu nutrauktos tylos ir būti- dalintis- būt reikalingu.

Kaip galvojate Jūs?

alotosas@yahoo.com

raganyte rašė: Verkti penkis metus nemylimo vyro man but nesuprantama Tai sakyciau greiciau gailestis sau arba jau depresija

Aišku, verkti to, kuriam tu esi niekas - absurdas. Iš karto išmokim paleisti. 'šalikėlis kelionei'

...Perverčiau pasisakymus ir pamačiau-nustebau kiek jų daug.. Turbūt, tuo norėjau patvirtinti, kad žmogui reikia žmogaus. Bet. Daug mūsų prisirišę prie praeities, prie dabartinės buities, o nepastovėvim ant kranto -- gyvenimo-laiko upės, kuri vis nesustodama bėga... Ir bėgs. Šiandien - dar mums. Rytoj - ?... Sako, taip ir liekam 'žiopsot' laiko pakelėje, kai dažnai dar žonės praeina su lauko gėlėm, ieškodami likusio kelio smiltelės. Gražu...
Smagu, gauti žinutę, atsiliept į suskambusį telefoną ar mandagiai, atvirai susirašyt, na, vakarais..
Mes labai greitai nusprendžiam apie žmogų, net jo nematę...
Todėl vis atsidarau tam puslapį, kad save iš čia atsijungt...Bet palieku iki sekančio karto, taip byra laiko smiltelė... O gal, eis žmogus? Toks, kur pasakys - "Labas. Čia - aš." O aš truputį pabūsiu vėjy, ant kranto, kur skubėdami teka vandenys. Jie pataikauja. Laikui. Tiktai - ne mums...

Artėja Valentinas. Tik nesakykite, kad lietuvių tradicijoj šitos šventės nebuvo. Ir kas?.. Niekada šypsenų bei gražių žodžių nebūna per daug - jų trūksta.
Trūksta labai.

Meilės saugot, jei.. kas ją turi, saugot nereikia. Kai ji yra ir tikra - niekur neišeis.. Bet branginti ir vertint privalom. Išmokime padėkot, pasidžiaugt, paglostyt tikro šilko delne.. Pakvieskit kavos...

Dar... nemanau, kad yra aplamai moteris, kuri niekad negavus gėlių. Skirtumas - kieky ir kokybėj. Situacijoj.

Yra tokie žodžiai: kultūra, mentalitetas. Kalbėkim apie gražių visumoje vyrų dovanotas gėles, bet kam minėt tuos su 'kvapeliu' ar melsva nosim. Džiaugiuos, tuomet, dar neteko iš tokių priimti.
O dažno vidus - po kauke.. Kita vertus, gėlės nuvysta - su šiom į "zaksą" juk neinam

Tuoj pavasaris - prisiskinsim gėlių. Ir gražių

Taiiip... nereikia tų gėlių - reikia tikrų veidų...o tikruose veiduose atsispindi visa, kas žmogiška, gera.

------------
KAI ESI VIENAS, TAVĘS NIEKAS NEGALI PALIKTI..

Oi, dėkui, klajoklei, už nuoseklią temą ir jos tęsinius Tai taip, 'iki skausmo pažįstama', nors, aišku, situacijos kitos, bet esmė - ta pati. Aš, beveik visiems, čia esantiems vyrams duočiau tą patį niką 'Viendienis drugelis' Nr. 1, Nr. 2 ir t.t..... Jei nebūtų tiek darbo dėstyt patyrimą po patyrimo, tai imčiaus rašybos.. . Šiaip, pirmas pastebėjimas toks, na nesekas jiems susiskaičiuoti savo metus, dirstelt į veidrodį.. Na,aiškumo vardan, parašysiu, jog laikas nuo laiko gaudavau laiškelius iš žmogaus, kur foto.. oooo- išdidžiai atsirėmęs į kažkada madingą 'Audinę', o metų skirtumas - smulkmena...tik 17 metų. Greit sumečiau aritmetiką ir nudžiugau, jog tarp būsimo kandidato ir mano mamos skirtumas - 6 metai...ji ji vyresnė. Hm?? Paklausiau, kodėl nerašo savo bendraamžėms, tai už klausimą buvo pažerta: esi 'susireikšminus', 'įsivaizdinus', 'išpuikus' ir t.t. Palinkėjo: 'Na, ir gyvenk'..
Ačiū, galvoju. Beveik mandagus. Gyvenu..
Na, kai bus tam nuotaika, sakau ir aš - laukite tęsinio... Tai būtų apie paskutinį, beveik patikėtą, kaip siųstą žmogų likimo, išlauktą, žodžiu galvoju, va, ir pasitaiko... Apsidžiaugiau lemtimi - draugas bus... O jis.. nebuvo, ot taip.
Gal žinot, kur link, neskraido viendieniai drugeliai? Aš galvojau, kad visais gyvenimo tarpsniais žmonės draugauja: klasiokai, grupiokai, bendradarbiai, netgi, kaimynai?? O vyresnėliai(senjorai)?? Gal jie laiko neturi...

.. matomai niekam nieko nereikia, tik šiltų kojinių.. sriubos, blynų...

Žmogus galvoja, siūlo, bet nesugebam net atsiliepti ir padėkoti. O galėtų susikurti, kad ir mažas, bet fainas bendraamžių klubas. Gaila...

Labai pritariu Janinai iš Kauno, aš kažką panašaus rašiau, siūliau net susiorganizuoti, kad ir keliems sutikti Naujus Metus kartu.
Komentaruose daug išvedžiojimų, abejonių, bet siūlau nekreipti į tai dėmesio, niekas per prievartą negrobs...

Aš tikrai dalyvaučiau renginiuose, be jokios abejones.

Aha, vyrai - tikri džiaugsmai, beveik angelai...

Čia problema ne lytyje, bet žmogaus viduje. Jei jame tik vėjo pagairės, tuštybė, tai nesvarbu kas: moteris ar vyras.

Šitoks įvardinimas nepatinka ir man, tikrai, kaip štampas. Aš čia vis dar užeinu, bet jokia senjore nesijaučiu. Tai - tiesiog, esam vyresnio amžiaus žmonės.
Dėl įdomumo dirstelėjau į 1972 metų LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNĄ, tai paaiškinta taip: SENJORAS -feodalizmo laikais - stambus žemvaldys, turėjęs savo valdžioje jo žemėje gyvenančius žmones.
Tai štai - kokie mes turtingi..ar valdingi.. Ogi, kas Lietuvoje, ar dabar ne feodalizmas? Gal sakysite demokratinė-teisinė valstybė?
O daina - apie senjorit-senjoritą, pamenat?
Bet dar kitame žodyne - senjoras, tai vyresnysis. Ispaniškai - ponas. Tik niekur taip nesupratau, jog siejama su metais. Ir pagrįstas Letos klausimas, nuo kurių metų tu toks "ponas"? Na, ne naujiena, kaip mūsų kalbininkai 'moka' parinkt sąvokas... kažkada vietoj tašės ar rankinės buvo siūloma keisti į - 'nešmuo'...mano sūnaus studijų metais universitete per kalbos kultūros paskaitą aiškino.. lūžo studentai iš juoko..

Patiko man Letos ir "tikros" komentaras 12.17 d.