vargšas vyrukas. Gili užuojauta nuo daug vyresnės ir šiek tiek apkūnios.

'Jeigu laivas nežino kur plaukti, joks uostas jam nebus palankus" - Seneka- čia apie norus.

Turiu susiradus kelis laiškų partnerius iš keleto užsienio šalių. Vieną profesorių iš Šveicarijos ir draugę iš Olandijos. Dar nesu jų mačiusi, nes tik metai kaip susirašinėjame. Bet mano supratimu, tai nuostabūs žmones. Jau patikėjo man savo bėdas ir net paslaptis. Aš jiems irgi. Pasiguodžiam, kai reikia, kai reikia - pasidžiaugiam. Todėl niekaip nesinorėtų sutikti su nuomone, kad paatvirauti galima tik geram pažįstamui.. Kartais net geriau su asmeniškai nepažįstamu, mažiau gal ir apkalbų būna.
O dėl moters, kuri niekaip neranda vyro, galiu prisijungti prie patarimo, kad įsigytų šuniuką, kačiuką arba tiesiog susirastų sau mėgiamą užsiėmimą, pavyzdžiui, mokytųsi kokią užsienio kalbą.

Pritariu p. Ledai 100 proc. Pasaulyje yra tokia puiki patarle:"Pasidalintas dziaugsmas - tai dvigubas dziaugsmas, pasidalintas skausmas - tai tik puse skausmo". Ir nematau nieko blogo, kad kas nors cia ir paverkslens. Gal ir padeti kaip nors galesime, bent patarti.

Na išties super įdomu. Gal jie bijo, kad kiti pamanys, jog jie gėjai? O gal bijo kažkokios konkurencijos?

Turėjau omenyje net ne komplimentus , o natūralų pagyrimą. Juk kiekvieną žmogų dėl ko nors galime pagirti. Kartais pagiriu pažįstamus vyrus dėl jų automobilių. Jie kaip vaikai apsidžiaugia. O ir man tada smagu pasidaro. Man regis, kad pagyrus žmogų ir jam apsidžiaugus, dalis to džiaugsmo sugrįžta ir mums. Ir tai yra labai šaunu.

Manau, jog pas mus (deja!) nepriimta girti žmones - nei gyvus , nei mirusius. Kai gyvenau daugiabutyje, visada rasdavau ką gražaus kaimynui pasakyti pasilabindama. Bet daugumas kaimynų kažkaip pasimesdavo, o patys beveik niekada jokių komplimentų nepasakydavo. Ypač vyrai ir ypač vyresnio amžiaus. Gal jiems buvo gėda?

Dar norėjau ta tema parašyti apie vieną pastebėjimą Norvegijoje. Dalyvavau draugų (tikrų norvegų) giminaičio laidotuvėse, velionio atminimo vakarienėje. Labai nustebino, kad ten pasisakė ir maždaug 7-8 metų vaikai. Jie labai protingai kalbėjo apie mirusį dėdę, dalinosi prisiminimais. O dabar įsivaizduokite mūsų vaikus, rėžainčius tokias kalbas. Nebent kvailai kikentų...Kažkas, matyt, ne taip mūsų auklėjime. Gėdimasi jausmų.

Ne, Anzelmute, Jūs tikrai labai simpatiška moteris. Bet štai mūsų vyrai nėra atsipalaidavę, nėra valiūkiški, todėl ir nesišypso. O ir šypsotis, tiesa pasakius, nėra dėl ko. Manau, jiems nelengva....

Na, taip, protu suvokiame, kad mirtis senam žmogui kaip ir išsivadavimas.O štai širdis - kitas reikalas.Mama mums glostydavo "galveles" iki pat savo mirties, kasryt klausdavo kaip miegojome...Ir staiga viso šito nėra...Sunku, kai esi švelnus, kai emoconis švelnumas yra tarsi nuosavo kūno dalis. Nemanau, kad tai egoizmas.Būtinybė ir egoizmas - skirtingi dalykai.

o mane vienas "bičas" (bičiulis) iš užsienio vis kankino:"na kodėl nesusipažįsti su kokiu šauniu lietuvaičiu? Juk vienai gi taip sunku". Gerai, sakau, mielas Klausai, sėdam dabar viename bulvare ir žiūrim ką turim. Preina vienas mano metų vyriokas. Antras. Trečias...Ir visi vienas už kitą baisesni - apsikuitę, pagiringi, raudonom nosytem. O mano Klausas jau šokiruotas. Ne, sako, nereikia, geriau jau lik viena! Taip ir padariau.

Teisingi Jūsų pamąstymai. Dabar ir aš taip manau. Bet tada.....

Labai teisingai, gerbiama Runa, parašėte. Kai mirė mano mama, man buvo taip sunku, jog net norėjau palikti raštelį "išėjau pas mamą".Ir...Paskui nuvažiavau į Pažaislio vienuolyną. Nuėjau ten į maldos kambarį pasimelsti. O ten atverstas šventas raštas padėtas ir puslapis, kuriame parašyta: neleiskite Jūsų priešams džiūgaut dėl Jūsų nelaimių". Kadangi, kaip ir dauguma žmonių, turiu kelis priešus, tai ir pagalvojau: na ne, tikrai nesuteiksiu preteksto apkalbom ir džiūgavimam. Keisti kartais būna atsitiktinumai.

Miela Leda, užjaučiu Jus kuo nuoširdžiausiai. Gaila, kad nebuvau su Jumis pažįstama, Jūsų draugė. Tikrai būčiau paguodus, paglobojus. Man tai yra taip suprantama, kaip pasveikinti savo draugus su Naujais Metais. Ne veltui patarlė:"Pasidalintas džiaugsmas - tai dvigubas džiaugsmas, pasidalintas skausmas - tai tik pusė skausmo".

Man graudu ne del sumauto musu gyvenimo, o del to, jog vis dar neatsisakome vergo mentaliteto (tipo: mes tokie mazi, na ir ka mes galime padaryti..., pries valdzia nepaburnosi etc).