As visiskai pritariu Dovilytei.Kai netekau Mamos, labai norejosi su kazkuo pasikalbeti.Bet pas mus nelabai priimta guosti svetima zmogu del netekties. Nepriimta jo net isklausyti ir tai nera "lindimas i dusia".Juk kai atsiveri, tampa lengviau. O buvo pasibaisetinai sunku.Ta geriausiai suprato mano draugai uzsienieciai. Ypac vokieciai. Jie daznai skambino, uzjaute,siule pagalba....Truputi kitaip nei tautieciai, kuriems gal geda uzjausti. Teko uzuojautos ieskoti baznycioje ir cia ja turiu pagirti. Vienuolis Tevas mane isklause, labai nuosirdziai patare kaip elgtis. Ir,zinoma, patys geriausi mano draugai,tiksliau drauges. Ne veltui sakoma: nelaimeje pazinsi draugus. Beje, esu susipazinusi su uzsienio tinklapiais, tokiais kaip "praradau mama" ar pan. Ten zmones dalinasi savo isgyvenimais, uzjaucia vieni kitus. Sekmes Jums, miela Dovilyte! Analizuokite ir toliau sia skaudzia,taciau labai gyvenimiska tema!

Ir as pritariu Edai. Svarbu zmogaus siela, o ne seksas kaip veiksmas. Zmogus juk ne suniukas.

nemanau, kad tai marazmas. Mielai Tau padėčiau, bet, kai netekau Mamytės, man jau buvo 57. Nors mamos netekčiai metų nėra - net ir sentavėje jaučiamės kaip mamos vaikučiai.

Manau, jog viską lemia mūsuose susikaupusi agresija. Jos Lietuvoje labai daug. Net reklamose...Pavyzdžiui,keleto kitų šalių TV reklamose vyrauja gan malonaus turinio klipai. O štai lietuviškose reklamose neretai brutaliai šūkaujama, trankoma kumščiu į stalą ir t.t. Nekaltas dalykas, bet vis dėlto byloja apie tautos agresijos potencialą. Apie tai kalba ir tas faktas, kad esame lyderiai pagal nužudymų,savižudybių, patyčių...skaičių. O gal čia viskas jau nuo pat šventojo Brunono laikų? Gal ir atšiaurus klimatas? Istorijos brutalybės? Mentaliteto ypatumai (vyras privalo būti "vyriškas", moteris -tai tik boba...)? Ivano įtaka? Dar kas nors?

Na taip, Anzelmute, tikra tiesa. Be to, aš manau, kad meilės nereikia suabsoliutint. Galima ir kitomis meilėmis gyventi, jeigu nėra tikrosios. Net meilė Dievui gali užpildyti gyvenimą ir padaryti jį gražų. Aš, pavyzdžiui, (iš)gyvenu nepaprastai didelį meilės ryšį su gamta, su josios stebuklais.

Vienas toks mandras vyras sako čia mums išdidžiai:"Kai buvau jaunas, mane visos panos ant rankų nešiojo". O mes jam atsakom supratingai: "Aha, užtat toks panešiotas Tamstele atrodai"

Keista, kad pašnekovas pasivaikščiojimams prie jūros turi būti būtinai ponas. Pas mus dar labai gajus žmonių skirstymas pagal lytis. Kad ir nulėpausis (visom prasmėm) vyras, matyt, yra vertingesnis už kokią pažįstamą arba draugę. Kada pagaliau imsim vertint ne vyrą, ne moterį, o tiesiog ŽMOGŲ?

asmeniskai man nereikia nerealiu svajoniu apie 70-meti princa. Gyvenimas ir be jo grazus. Juk tiek uzsiemimu! Tiek malonumu! Ziurek, tai pirmoji gelyte prazydo, tai idomus paukstis nutupe po langu.....Negali nedziuginti ir musu diskusijos. Na tai kas, kad kartais pamokslaujame! Juk ir tai idomu. Tai - musu nuomones. Man jos idomios. Man kiekvienas zmogus idomus. Gal todel ir sakoma:"Zmones, kurie turi seima , myli tik ja. O tiek, kurie jos neturi, myli visa pasauli". As prie pastaruju!

todel ir sakau jaunoms moterims ir merginoms: mokykites, siekite isskirtinio issilavinimo! Kad nebutumet visa gyvenima priklausomos nuo kokio nors inoringo pono.

Gera mintis! Palanga tinka!

Anzelmute ties raso! Asmeniskai as daznai megstu "aukstas frazes" ir filosofinius pamastymus. Bet kartu megstu ir tuos, kurie sugeba gyventi (ir juokauti) paprasciau. Visada vertinu tai, ko galiu is kitu pasimokyti. Siuo atveju: paprastumo, lengvumo bendravime...

tada geriau iskart pirkti keturrati. Motocikla. Mano svajone. Bet, sako, irgi nesaugu. O kas saugu? Saugu tas, kas neidomu!

o as buciau pamanius, jog jis nori banka apiplesti. O as, deja, susirgau ir dabar velnioniskai nuobodu. Bet rytoj, tikiu, vel busiu fit for fun

Tik žiūrėk, gerbiama Leda, nesušalk , nepasigauk gripo judėdama.

tai puiku, kad Jums pasiseke.