Patinginiaukim, neskubėkim gyventi, nerizikuokim savo psichologine ir fizine sveikata. Mūsų gyvenimas yra toks, kokiu jį paverčia mintys - skleiskime džiaugsmą, darykime gera kitiems. Kvailiausius rūpesčius paleiskime juokais ir daugiau jie mūsų nebekankins. Gyvenkime visavertį ir laimingą gyvenimą.

Blogų įpročių galima atsikratyti, o gerus įmanoma suformuoti.

Ar tiesa, kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti tavo likimui skirtą troškimą. Manau, ne aš viena tai patyriau - neišvengiamybė yra palietusi kiekvieno šios žemės žmogaus gyvenimą. Vieni atsigavo, kiti pasidavė - tačiau visi mes esame patyrę tragedijos sparnų brūkštelėjimą ir laimingų dienų džiugesį.

Vyrai ir moterys turi daug panašumų ir skirtumų, kad įvairove reikia džiaugtis, o pasaulio kančios neišnyks, kol vyrų ir moterų vertybių sistemos nebus vienodai gerbiamos.

Nieko nėra svarbiau šiame gyvenime už šalia esančius žmones. Vos tai suvokiame, prasmės netenka visi kiti gyvenimo tikslai. Didingus planus nuo pakylos nuverčia pati galingiausia jėga - paprasta, švelni ir asmeniška meilė.

Žmonės linkę matyti vien laikinumo ražienas, bet nepamato ir pamiršta pilnus praeities aruodus, į kuriuos sunešė savo gyvenimo derlių; nuveiktus darbus, išmylėtas meiles ir paskutinį, ne mažiau svarbų dalyką - kančias, per kurias jie perėjo drąsiai ir oriai. Iš čia galime pamatyti,jog nėra jokios priežasties gailėtis senų žmonių. Priešingai,jaunimas turėtų jiems pavydėti. Tiesa, kad seni žmonės neturi progų, galimybių ateityje. Bet jie turi daug daugiau. Vietoj ateities galimybių jie turi realijas praeityje - potencijas, kurias realizavo, prasmes, kurias įgyvendino, vertybes, kurias įkūnijo - ir niekas niekad negali šios nuosavybės pašalinti iš praeities.

Pažįstu nemažai žmonių, kurių veidai išvagoti raukšlių, atgrasūs nuo neapykantos, sužaloti pagiežos.Jokia kosmetinės chirurgijos klinika nepadės tiek, kiek gali padėti atlaidi, švelnumo ir meilės kupina širdis.Jeigu nesugebame pamilti savo priešų, pamilkime save.Mylėkime taip stipriai, kad priešai negalėtų paveikti mūsų laimės, sveikatos, išvaizdos ir patrauklumo.

Prie nuostabių akimirkų prisirišau, tai mano klaida.Labai sunku pažinti ramybės jausmą, kuris užplūsta priimant dabartį tokią, kokia yra, bet privalau negalvoti vien apie pergales, stengiuosi išgauti naudą iš savo nesėkmių.

Audringos ir neramios gyvenimo bangos išvargino,aplankė kančia,norėjosi nuleisti rankas ir pasiduoti nevilčiai,bet atradau senolių numintą kelią,kuris ragina žengti pirmyn tikėjimo ir vilties kupina širdimi.

Neturiu laiko vaidytis,neturiu laiko kažko gailėtis,žinau,kad joks žmogus šioje planetoje negali priverst manęs nusileisti taip žemai,kad pradėčiau jo nekęsti.

Kantrybės pamokos išties nelengvos. Kantrybė - ne šiaip sau pasyvus laukimas, ji reikalauja, kad kiekvieną akimirką išgyvenčiau iki galo.Kai tampu nekantri,bandau bėgti tolyn,elgiuosi taip,lyg tikrovė lauktų rytoj.Nuo šiol būsiu kantri ir tikėsiu,kad ieškomas lobis paslėptas po žeme, ant kurios stoviu.

Nenoriu gyventi mirusiųjų pasaulyje,nors viskas gerokai pasunkėjo,manau,kad viskas susitvarkys ir tik tuomet,jei sunkumams nesipriešinsiu ir po truputį kelsiuosi tarsi feniksas iš pelenų su naujais sparnais ir atvira širdimi.Tikiu, kad mano vienatvė prieis liepto galą.