yra yra

Pabandziau susimoket ir nepavyko ieit tai dabar isstudijavus visus pliusus ir minusus bunant nariu, tikrai nebeisiu ....

anera rašė: Auguste, susimildama, parazūmink tu mane, kas tas ,,susitaikymas su savimi''. Aš su savimi kartais pasikalbu, pasitariu, bet kad pykčiaus, o paskui taikyčiaus, tai nea. O gal ne taip ką supratau?O gal tu čia kalbi apie tuos, vadinamuosius, vidinius konfliktus?

Susitaikymą su savim suprantu kaip priėmimą savęs tokia, kokia esu. Su visais savo trūkumais ir privalumais. Nekreipiant dėmesio į tai, ką galvoja apie tave kažkas,ypač tie, kurie tau nėra svarbūs.
Kai pasižiūri į veidrodį ir matai ne raušles ar figūros trūkumus, o visai dar simpatišką, tegul ir visai ne jauną, bet dar visai nieko sau moteriškę.
Ir kai sugebi norus suderinti su galimybėm, o nepargyveni dėl to, ko negali pasiekti, nesiverčiant per galvą ir perlipant per savo principus.
Pasikalbu ir aš pati su savim, turbūt ne tik dvyniams tai būdinga Bet kuo toliau, tuo dažniau nugali ta pusė, kuri yra daug ramesnė, išmintingesnė, priimanti dabartinį mano gyvenimą tokiu, koks jis yra.
Bet tai netrukdo kartais nusipirkti Teleloto bilietuką, su viltim, kad gal ir man kada nuskils apvali sumelė, leisianti įgyvendinti seną svajonę...Nors ta, racionalioji mano pusė ir juokiasi iš tokių vilčių.

Klausi,kur iprociai,pamirsti per svajones

O aš, pavyzdžiui, norėčiau turėti draugą... Ne žigolo, ne sugyventinį, ne sugulovą (anot Kaktuso), o draugą....

Rimtas senjoras draugės niekada nevadins mergička...

uz eiles .....

"Vyrai,visada,jaučiasi protu aukščiau už moteris.Tai instinktas,dominavimas klane.O jei moteris atrodo stipresnė už vyrą,instinktas liepia ją pavergti,arba sunaikinti.Už tai mes taip beprotiškai nekenčiame,arba mylime tokias moteris."

Tai kas nežinoma, nepažįstama paprastai suvokiama jausmais. Sakoma, kad jausmas - pirmasis pažinimo ženklas...

// STIKLO KAMBARYS//
"Stiklo kambary – tik aš ir mano mintys.Viskas čia permatoma ir labai ryšku;dangus žydras ir saulė geltona...O kokia graži žemė,paskendusi liepos žalumoje...Pro šalį skrendantys paukščiai rodos tuoj nutups šalia,bet ,atsimušę i nematomą stiklą ,plasnodami krenta žemyn ir vėl pakylę nuskrenda į tolį...
Stiklo kambarys be durų,be langų,be stogo ir grindų...?Tarsi kabėčiau ore...Bet vaikščioti galiu.Čia nieko daugiau nėra...Aš ir mano nesudėliotos,padrikos mintys.Nežinau,kaip čia patekau...Ir kaip išeisiu – manęs tai nejaudina.
Jaučiuosi panašiai,kaip vaikystėje...stikliniam burbule,...O kai jį kas pajudindavo – pakyldavo nuostabi pūga ...Valandų valandas žiūrėdama į pilną paslapties sniego burbulą,tikėjau – kažkada ten ir aš pateksiu...
Vaikiškos svajonės ištirpsta,o aš lieku stovėti stiklo kambary...Viskas taip realu...Tik nerealus mano būvis neaiškioje erdvėje...Delnu liečiu stiklą...Jis vėsus...Paskui atsisėdu,atsigulu,bandau visu kūnu pajausti malonią vėsą ...Man nešalta,ir oro netrūksta...Užsimerkiu...Bandau išgirsti bent kokį garsą...Dėja...Plaukiantis ore stiklo kambarys mane lėtai migdo...Pro šalį skrenda spalvoti sapnai,prie kurių ,deja,prisiliesti negaliu...Negaliu sustabdyti,negaliu nubusti ir nenoriu išeiti...Čia-stiklo kambary - be galo ramus ir gilus miegas..."

Negalėčiau paskyti, ar tai moralu, ar amoralu. Bet kad tai yra savęs pasmerkimas egzistencijai, o ne gyvenimui (tiek moteriai, tiek vyrui), žinau iš savo asmeninės patirties, deja..